Manipuliatorių tikslai ir metodai
Į dar vieną susitikimą su Komunikacijos ir atsparumo ekspertu Aidu Petrošiumi senjorai rinkosi, norėdami praktiškai įsitikinti, kiek daug abejotino tikrumo informacijos slypi mūsų socialiniuose tinkluose. Jaukioje „Senjorų avilio“ salėje susibūrę klausytojai kartu su prelegentu aiškinosi, kaip dezinformacijos pagalba mėginama manipuliuoti žmonėmis ir siekti savų tikslų.
Pirmiausia ekspertas atkreipė dėmesį į melagienas, slypinčias mūsų pamėgto feisbuko rubrikoje „Neišgalvotos istorijos – tikri faktai“. Iš šios rubrikos informaciją kasdien gauna apie 6,5 tūkst. skaitytojų. O jeigu perskaitytu klaidinančiu turiniu jie dar pasidalija su kitais, neteisybės užkratas paplinta dar plačiau. Kaip visi manipuliatoriai, „Neišgalvotų istorijų“ autoriai mėgsta remtis emocijomis. Mūsų visuomenėje, deja, pykčio paklausa labai didelė: juk esama žmonių, kuriems ne itin sekasi, kurie jaučiasi pavėlavę į gyvenimo šventę. Dalis jų didesnę savo gyvenimo dalį yra praleidę sovietinėje santvarkoje, vadinasi, visai kitokioje aplinkoje negu dabartinė. Jiems tikrai sunku prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės dėsnių, ir dėlto kyla daug nuoskaudų bei pagiežos. O šiais negatyviais jausmais kai kas skuba pasinaudoti. Ypač politiniai populistai, savo kalbose naudojantys tam tikras klišes. Kokias?
Paprastai jie tvirtina, jog dabartinė situacija mūsų visuomenėje yra prasta, ir dėl jos kaltos praeityje neišspręstos problemos. Esą valdžia visai nekreipusi dėmesio ir į tą, ir į aną. Tačiau kritikuodami, populistai nesiūlo jokių racionalių sprendimų; jų tikslas kitas – laikyti savo skaitytojus nepasitenkinimo gniaužtuose. Tą patį metodą naudoja ir į šias mintis reaguojantys straipsnių komentatoriai, mintantys skleidžiamomis negatyviomis emocijomis.
Imkime, pavyzdžiui, „Neišgalvotose istorijose“ į akis kritusį pirmą straipsnį, kalbantį apie tuos asmenis, kurie bando užgrobti Rusijos resursus. Minima Kinijos vadovybė, buvęs JAV gynybos ministras ir dabartinis šios šalies prezidentas Donaldas Trumpas, pastarąjį išvadinant tarptautinių nusikaltėlių gaujos vyriausiuoju vadeiva… Faktų, kurie pagrįstų šias mintis, nesama: skaitytojui pateikiama ne konkreti informacija, o tik vertinimas ir emocijos. Jau pirmieji publikacijos sakiniai rodo autoriaus įsiūtį… Ką daryti susidūrus su tokia rašančiojo pozicija? Ogi paprasčiausiai nustoti skaityti panašaus pobūdžio rašliavą.
Manipuliatoriai itin mėgsta naudoti „sąmokslo“ terminą. Išgirdę kalbas apie sąmokslą, o ypač išvydę tokius išsireiškimus, kaip „protingi žmonės žino“, „taip manome visi“, „mūsų neapgausit“, ir neradę jokių šias mintis pagrindžiančių faktų, galite neabejoti – tai pati tikriausia manipuliacija. Jums mėginama įteigti, kad tikėdami sąmokslu, priklausote tam nedideliam protingų žmonių ratui, kuris žino viską!
O štai internetinėje erdvėje pasirodęs Baltarusijos valstybinės televizijos reportažas, skelbiantis informaciją apie tai, kad mūsų šalies ekstremalių situacijų cheminės – radiacinės saugos padalinys dirba prie Lietuvos – Baltarusijos sienos. Kalbama apie uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje įvykusį incidentą, apie kurį, esą, Lietuva neinformavusi kaimyninės valstybės. Dėl to Baltarusijos pareigūnai buvę priversti aktyviai stebėti padėtį ir netgi pasiūlyti pagalbą Lietuvai. Koks jausmas apima skaitant tokias žinias?
Kadangi visos Baltarusijos televizijos yra valstybės kontroliuojamos, panašias į šią naujienas jos itin linkusios skelbti. Tai iš esmės ne kas kita, kaip kenkėjiška pozicija. Juk reportažo pabaigoje paskelbiama, jog jokio radiacinio užterštumo nebuvo užfiksuota. Bet ši išvada padaroma, tik detaliai aprašius apie pakeltus ant kojų radiacinės saugos pareigūnus, tik ilgai ir sudėtingai paaiškinus apie gama spinduliavimo žalą, apie pasienyje išstatytus įrenginius. Visas reportažas sukonstruotas taip, kad visi susidarytų įspūdį, jog Lietuvoje įvyko kažkas baisaus, ir mūsų šalis bando tą nuslėpti. Kaip jau minėjome, tik paskutiniai sakiniai buvo apie tai, kad vis dėlto nieko baisaus neįvyko…
Tokios žinios pirmiausia skiriamos baltarusių gyventojams, siekiant parodyti, kokie atsakingi yra jų šalies pareigūnai ir kaip greitai jie reaguoja į įvykius. Antra vertus, tokia propaganda buvo skirta ir tam, kad ja patikėtų ir Lietuvos gyventojai: paskelbta feisbuke, panaši informacija tikrai daro poveikį. O tiesa yra ta, kad neveikiančioje Ignalinos atominėje elektrinėje buvo kilęs nedidelis gaisras, greitai užgesintas ir jokios žalos aplinkai nepadaręs…
Lietuva nėra autoritarinė valstybė, joje, kol nesama įrodymų, kad veikei tyčia ir melagienomis padarei žalos visuomenei, už savo nuomonės, kad ir klaidingos, reiškimą nepersekiojama. Mūsų valstybės Saugumo departamentas yra maža organizacija, jos darbas nėra sekti visus piliečius, o tik kovoti prieš šnipus ir užsienio valstybių papirktus asmenis. Bet feisbuke esama specialios Policijos departamento paskyros „Policijos patrulis“, kuriame skelbiama informacija apie dezinformacijos skleidėjus ir sukčius. Taigi susidūrus su įvairaus plauko melagiais ir apgavikais, derėtų į šią paskyrą parašyti: padėsime policijai.
O štai dar viena publikacija, kurioje minima, jog bus įdiegtas prievartinis visų mašinų keitimas į elektromobilius. Autorius piktinasi: juk tai pats tikriausias žmogaus teisių pažeidimas! Publikacija paskelbta dideliu šriftu, į pirmą vietą čia iškyla emocijos, taigi nesunku įžvelgti tikrąjį tokios rašliavos tikslą – sukelti pasipiktinimą valdžios veiksmais!
Kam teko skaityti garsųjį Džordžo Orvelo romaną „1894-ieji”, tikrai žino, jog tai ne kas kita, kaip viena įžvalgiausių totalitarinės valstybės analizių. Vienoje iš šalių kiekviena diena prasideda neapykantos penkminute. Darbuotojai prievarta suvaromi priešais didžiulį ekraną, kuriame išdygsta priešų ir išdavikų veidai, ir privalo išmokti jų neapkęsti. Galima į ekraną mėtyti daiktus, garsiai piktintis, rėkti. Ir ką gi – šio sumanymo organizatoriai pasiekia savo. Mat taip jau surėdytos žmonių smegenys, kad jos patiki tuo, ką jie daro. Mes įprantame „vartoti neapykantą“. Neveltui per Rusijos televiziją nuolat rodomi visokie solovjovai ir į juos panašūs asmenys, visą laiką kalbantys pakeltu tonu, kone rėkiantys, atvirai demonstruojantys agresiją ukrainiečių atžvilgiu ir besipiktinantys Europos Sąjungos bei amerikiečių politikais. Kai kuriems Rusijos gyventojams užtenka jų pasiklausyti dieną – kitą, ir jie pradeda jais tikėti. Net atokiausiuose šios šalies regionuose gyvenantys rusai trykšte trykšta neapykanta. Gyvenant pykčio ir baimės atmosferoje, pakinta smegenų veikla, gimdanti tik juodas mintis.
O štai dar viena melagiena, šįkart – pasklidusi informaciniame klube „Memelis“. Straipsnis – gražus manipuliacijos pavyzdys – kalba apie mokesčius. Antraštė – rėksminga: „Mokesčių paradoksas – už viską mokame tris kartus“. Pasak autoriaus – mokesčiai – tai ne kas kita, kaip didelio sąmokslo dalis; mūsų šalyje viskas apmokestinama triskart ir keliauja valdžioje esančiųjų atlyginimų kėlimui. O ir apskritai – tik vergiškos prigimties asmenys juos moka.
„Reaguodamas į šį rašinį, pasidomėjau, kaipgi Lietuvoje skirstomi biudžeto pinigai, – dalijosi mintimis ekspertas Aidas Petrošius, – Pasirodo, trečdalis visų surenkamų lėšų keliauja socialinei paramai ir žmonių užimtumui. Uždaviau šį klausimą dirbtiniam intelektui. Jis iškart nukeliavo į Finansų ministerijos puslapį, kuriame detaliai paskelbta, kaip skirstomos biudžeto išlaidos. Išsyk tapo aišku, kad teiginys, jog viskas mūsų šalyje apmokestinama tris kartus ir keliauja kažkieno algoms didinti – pats gryniausias prasimanymas.“
Taigi geriau nesiklausyti internetinėje erdvėje sklindančių įrašų ir neskaityti abejotino pobūdžio rašliavos. Apsaugosime savo nervų sistemą nuo toksiškos informacijos ir nuo mėginimo mumis manipuliuoti. Antra vertus, verta patikrinti interneto svetainėse skelbiamos informacijos patikimumą. Kiekvienas galime būti savo informacijos „detektyvu“ – reikia tik žinoti, kur žiūrėti.
Šiandien savo internetinę svetainę susikurti gali bet kas ir paskelbti bet ką. Kai kurios svetainės atrodo profesionaliai, tačiau neturi nei savo redakcijos, nei jaučia atsakomybę, už tai, ką skelbia. Autorių vardai neretai slepiami, taip patogiau skelbti melagienas ar abejotinas tiesas. Todėl šaltinio patikimumo tikrinimas – pirmasis žingsnis, pasitikint informacija.
Taigi, norėdami patikrinti svetainės patikimumą, žingsnis po žingsnio imkimės tokių veiksmų:
- Pasidomėkime, kas yra svetainės kūrėjas.
Atsidarę svetainę, eikime į skiltį „Apie mus“ arba „Kontaktai“ ir įsitikinkime, ar yra nurodyta redakcija, jos adresas ir joje dirbantys žmonės bei jų kontaktai.
Jei viso šito nėra – tai signalas būti budriems. Pavyzdžiui, įtarimą turėtų sukelti toks įrašas: „Susisiekite el. paštu info@tiesoszinia.eu”
- Patikrinkime, kas valdo svetainės adresą (domeną).
Verta pasinaudoti nemokamu įrankiu: https://who.is
Kaip tai padaryti:
a)įrašykime svetainės adresą (pvz., tiesoszinia.eu)
b)paspauskime Search
- c) pamatysime, kada svetainė buvo sukurta, kas ją valdo ir kur ji registruota.
Gali pasirodyti, kad ši svetainė yra sukurta prieš vieną ar du mėnesius, ir nieko daugiau apie ją nežinoma. Taigi labai gali būti, jog tai tik laikinas, nepatikimas projektas.
Jeigu domenas registruotas seniai, pavyzdžiui, kokiais 2015 metais, ir nurodyta konkreti įmonė, yra didesnė tikimybė, jog svetainė patikima.
Verta sunerimti, sužinojus, kad svetainė registruota užsienyje, bet skelbia naujienas iš Lietuvos. Labai gali būti, kad tokios informacijos turinys melagingas.
- Patikrinkime svetainės reputaciją internete.
Įrašykime į „Google“ svetainės pavadinimą ir pridėkime žodžius: „skundai“, „melagienos“, „atsiliepimai“. Pavyzdžiui:
tiesoszinia.eu melagienos
naujienuprotas.lt skundai
Jei matome perspėjimus – būkime atsargūs.
Jei randame LRT Faktai ar 15 min Patikrinta straipsnius – šaltinis nepatikimas.
- Įvertinkime, kaip atrodo publikacijos turinys. Tikras melagienos požymis – daugybė šauktukų, sukeliančių emocijas. Be atsakomybės pateikiami autorių nepasirašyti straipsniai, nepatikimą turinį akivaizdžiai rodo nenurodyti publikacijos faktų šaltiniai. Straipsniuose esančios klaidos ar prastas jų vertimas rodo galimai automatinį ar netikrą šaltinį, o galimą manipuliaciją – nuotraukos be konteksto.
- Patikrinkime, ar turinys sutampa su kitais portalais.
Jei naujiena atrodo sensacinga, pažiūrėkime, ką apie tai skelbia LRT.lt, 15min.lt, Delfi, BNS ar Elta. Jei turinys nesutampa – suabejokime.
O štai praktinis pavyzdys.
Internete pasirodo naujiena: „Europos Sąjunga ruošiasi atimti asmeninius automobilius“.
Svetainė apie save nieko neskelbia, tik nemokamas įrankis who.is rodo, jog ji sukurta prieš porą mėnesių Estijoje. Google rodo LRT Faktai paneigimą, taigi išvada vienareikšmė – šaltinis nepatikimas.
Pasitelkime ir Greitąją atmintinę: penkis klausimus šaltiniui.
- a) kas paskelbė, ar nurodyti autoriai, redakcija, kontaktai. Tą išsiaiškinti svarbu dėl skelbiančiųjų atsakomybės už turinį.
- b) kada paskelbta, ar nurodyta data? Juk melagienos dažnai naudoja senus tekstus.
- c) kaip pateikta? Jeigu straipsnis žadina emocijas, pyktį, baimę, tai – tikras manipuliacijos požymis.
- d) ką sako kiti? Ar apie tai rašo patikimi portalai? Pasitikrinę, nuspręsime, ar informacija patikima.
Mums naudingi įrankiai, kuriuos galime pasitelkti:
who.is Jis naudojamas patikrinti, kas tą svetainę įregistravo. Adresas: https://who.is
scamadviser Tinka svetainės reputacijai įvertinti. Adresas: https: //www. scamadviser
Google Search Reikalingas atsiliepimams ir įspėjimams rasti. Adresas: https://www.google.com
LRT Faktai Naudojamas patikrinti, ar šaltinis minimas kaip melagienų skleidėjas. Adresas: https://www.lrt.lt/tema/faktai
Kartais galime padaryti klaidų. Nepasitikėkime „gražiai atrodančiomis“ svetainėmis, nesidalinkime naujienomis, nepatikrinę jų šaltinio. O juo labiau – netikėkime aklai tuo, ką „pasakė kaimynas“ ar paskelbė „žinios“. Tai nebūtinai gali būti tiesa.
Žinokime: patikima informacija visada turi aiškų šaltinį, ramų toną, patikrinamus faktus. Kai abejojate – patikrinkite, iš kur ši informacija atėjo. Geriau sugaišti minutę negu patikėti melu.
