Investicija į emocinį atsparumą – tai investicija į laimingą gyvenimą
Tą sausio mėnesio dieną į Žirmūnų seniūnijos salę klausytojai rinkosi itin gausiai, teko net papildomomis kėdėmis pasirūpinti. Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociacijos nariams skirtas, įvairias psichologines temas gvildenantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamas projektas „Tvari vyresnio amžiaus žmonių bendruomenė – stiprios visuomenės dalis“. Pradėta pernai projekto veikla „Vyresnio amžiaus žmonių savivertės kėlimo“klausimais pasirodė tokia įdomi, kad senjorai ir šiemet vėl pasinaudojo proga išgirsti naudingų minčių apie gyvenimo kelyje iškylančias problemas ir jų sprendimo kelius. Pernykštėje paskaitoje asmenybės savivertiškumo temą gvildenusi psichologė Dalia Skunčikienė šįsyk visus sukvietė pasikalbėti apie gyvenimo balanso paieškas.
Pasak lektorės, senu žmogumi gali jaustis ir 35-erių metų žmogus, nejaučiantis jokio gyvenimo džiaugsmo, tuo tarpu nereto 80-mečio akyse negesta šiltos ugnelės, siekis pažinti, bendrauti, skleisti optimizmą. Tik tas ugneles savyje dera nuolatos kurstyti ir siekti, kad jų neužgesintų kasdieniai skersvėjai. Paskelbę šūkį „Atrask gyvenimo balansą“, pirmiausia turėtume suvokti, kad trokštamos pusiausvyros savo būtyje kūrėjai esame mes patys. Ne visose gyvenimo sferose mums sekasi vienodai: jei vienur visus sunkumus įveikiam lengviau, tai kitur galime klupti, klysti, jaustis nelaimingi ir likimo nuskriausti. Ir štai čia turėtume rasti jėgų imtis pokyčių, neretai – išlįsti iš vadinamosios komforto zonos, bandyti nugalėti baimę drąsiai žengti pirmyn. Gyvenimo balansas – tai pokyčiai, tai siekis įveikti iškilusius sunkumus, peržengti nematomas, neretai savo pačių susikurtas ribas. Kiekvieną didelę problemą įmanoma išspręsti, ją suskaidant į mažesnes; svarbūs tikslai pasiekiami, žengiant pakopa po pakopos, tikint, jog norimą dalyką galima paversti galimu, dažniausiai – ne iškart, o palaipsniui, už kiekvieną sėkmingą tarpsnį save paskatinant, apdovanojant.
Bandymai valdyti save, nugalėti įsisenėjusius ir mums gerokai trukdančius įpročius itin padeda ištikus stresinėms situacijoms, kurių neramiame šių dienų gyvenime tikrai netrūksta. Neigiamas emocijas turime išmokti valdyti. Ir liūdėti, ir pykti normalu, tačiau kai niūrios, depresyvios nuotaikos mūsų nepalieka dienų dienas, privalu suimti save į rankas ir pradėti stiprinti asmeninį emocinį atsparumą. Apėmus nerimui, praverčia aktyvi fizinė veikla, pasivaikščiojimai, pagaliau ėmimasis kokių nors ūkinių darbų, kuriuos vis atidėliojome. Net neigiami dalykai gali tapti akstinu suformuoti sveikam požiūriui į stresą sukėlusią situaciją. Lauke slidu, išėję su reikalais paslydome ir parkritome. Mintyse padėkoję likimui, kad nieko nesusilaužėme, grįžkime namo: pasaulis nesugrius, jei savo reikalus atidėsime.
Emocinis atsparumas negerovėms padeda išvengti streso, gerinti gyvenimo kokybę, leidžia džiaugtis kasdienybe ir stiprinti pasitikėjimą savimi. Investicija į emocinį atsparumą – tai investicija į laimingą gyvenimą. Tik kaip jį, tą emocinį atsparumą ugdyti, kaip pasiekti, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kokio trokštame?
Pradėkime nuo dėkingumo jausmo formavimo savyje. Atsibudę ryte, padėkokime Aukščiausiosioms jėgoms už galimybę sulaukti dar vienos gražios dienos. Mintyse apgalvokime, ką šią dieną veiksime. Neatidėliokime darbų ateičiai – gyvenkime šiandiena. Yra tik Čia ir DABAR, o ne KADA NORS. Gyvenimo patirtis rodo, kad žmogus labiausiai gailisi to, ką galėjo padaryti, bet nepadarė. Geriau išbandyti ir nusivilti, negu apskritai nesiimti, būgštaujant, kad gali nepasisekti.
O kodėl, ką nors atliekant, nepaprašius kitų žmonių pagalbos? Dažnai į ką nors kreiptis su prašymu mes nedrįstame (ką apie mus pagalvos?!), nesiryžtame ir savo pagalbos pasiūlyti (o jeigu niekas jos nenori?!), ir šitaip susilpniname savo socialinius ryšius, santykius su artimaisiais. O paskui stebimės didėjančiu susvetimėjimo jausmu.
Labai padeda sustyguoti mūsų emocijas dienoraščio rašymas. Tai – pokalbis su savimi, bandymas save suprasti, nusikratyti juodų minčių arba, atvirkščiai, savimi pasidžiaugti. Galime rašyti laiškus ir iškeliavusiems Anapilin, tai – puiki gedėjimo priemonė.
Meditacijai prilygsta mandalų spalvinimas. Jis išlaisvina mintis, gimdo naujas idėjas, dažnai visai netikėtas.
O ką daryti, kai mus neraminančių situacijų susikaupia tikrai daug?
Pasak lektorės, pirmiausia imkimės spręsti tas, kurios kelia didžiausią nerimą. Praktika rodo, kad sunkiausias problemas esame linkę atidėlioti, nors jų keliamą sunkumą jaučiame nuolat. Užtat pagaliau prisiruošę jų atsikratyti ir tą padarę, pajuntame tokį palengvėjimą! Tad kodėl gi akmens nuo pečių nenuritinus laiku?
Kartais nerimaujame dėl tokių dalykų, kurie po savaitės ar po mėnesio tikrai neturės reikšmės. Įsigilinkim į nerimastingą situaciją, pasitelkdami savo „šaltą protą“. Dažnai padeda patikimo draugo blaivi nuovoka, taigi su juo verta iš širdies aptarti situaciją. Beje, neretai stresai kyla dėl mūsų įpročio viską perdėtai rimtai analizuoti, užuot pabandžius paprasčiausiai nereaguoti į antraeilius gyvenimiškus dalykus. Nesyk išgelbsti ir sugebėjimas tiesiog pasijuokti iš susiklosčiusios situacijos. Neveltui sakoma: „Nusišypsok pasauliui, ir pasaulis šypsosis tau!”. Pabandykime nusišypsoti – išsyk pajausime teigiamas emocijas, tiesiog fiziškai pajusime, kaip atslūgsta įtampa.
„Svarbiausia – žinoti, kad gyvenimas nėra tobulas. Būtina prie jo prisitaikyti, išliekant savimi, save pagiriant už asmeninius pasiekimus, tarkim, už kokio nors įpročio atsikratymą“, – ne kartą akcentavo prelegentė.
Specialistė patarė bandyti nustoti kontroliuoti viską, kas tik sukelia pasipiktinimą. Juk gyvenime daugelio dalykų pakeisti tiesiog ne mūsų jėgoms. Užtat galime pakeisti savo požiūrį į juos! O mus ištikusios nesėkmės – tai gyvenimiškosios pamokos ir galimybė mokytis iš padarytų klaidų.
Naujų galimybių suteikia kiekvienas amžiaus tarpsnis. Nugyventi metai – tai mūsų išminties klodai, mūsų neįkainojamos patirtys. Ir visu tuo, ką esame sukaupę, pasidžiaukime, pasidalinkime su kitais, tik, žinoma, jokiu būdu nepuldami kitų auklėti ir moralizuoti.
Nebijokime parodyti savo jausmų, savo jautrumo. Žmogaus stiprybė – tai ne kietas užsisklendimas savo kiaute, ne arogancija, ne atsiribojimas nuo kitų ar emocinis šaltumas. Didžiausia vertybe visais laikais buvo ir lieka žmogaus gerumas, jo sugebėjimas atleisti kitam, išlaikyti savo širdyje gražius prisiminimus, o ne tuos, kurie apsunkintų dabarties egzistavimą. Kol esame gyvi – gyvenimas tęsiasi. Tad branginkime jo dovanojamą laiką – tą neįkainojamą turtą, kuriuo dar galime mėgautis…
Paskaitos pradžioje ir pabaigoje Daug dėmesio, kaip išvengti erkinio encefalito ir laimo ligos skiria Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociacija vykdydama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Tvari vyresnio amžiaus žmonių bendruomenė – stiprios visuomenės dalis“.
* * *
Pasibaigus paskaitai, užkalbinau porą jos klausytojų, prašydama pasidalinti mintimis, kas gi joms padeda atrasti pusiausvyrą gyvenime, ištikus stresinėms situacijoms. Štai kaip jos žvelgia į šią problemą.
Daina Akinienė, biologė:
„ Po audros visada nušvinta saulė“
Nepažįstu žmogaus, nepaliesto gyvenimiškųjų negandų. Artimų žmonių netektys, sveikatos problemos, finansiniai sunkumai – kas tik netyko mūsų kasdienėje būtyje, vadinamoje gyvenimu! Stresus – didesnius ar mažesnius, užklupusius staiga ar brendusius ilgesnį laiką – turime pasistengti įveikti. Savo pačių jėgomis ar artimųjų pagalba – priklausomai nuo situacijos rimtumo. Juk kitos išeities tiesiog nėra.
Bet aš šį kartą norėčiau prabilti ne apie sunkumų įveikimą, o apie mūsų pačių požiūrį į juos. Nes, atvirai pasakius, iki gyvo kaulo įgrįsta nuolat girdimi verkšlenimai, koks liūdnas Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas, Vienatve ypač linkusios skųstis moteriškės, dažnai savo aimanomis ausis išūžiančios ir šeimynykščiams, ir kaimynams, ir draugams. Pažįstant keletą tokių įkyruolių, tikrai nesinori atsiliepti telefonu, juk puikiai žinai, kad išgirsi iki skausmo įkyrėjusią tiradą: Prasidės ji nuo klausimo, ką tu veiki, vėliau seks liūdnas atodūsis: kaip tau gerai, ne taip, kaip man, pro langą žvelgiančiai į gatvę; tu ir pensijos daugiau už mane gauni, tik kažin kodėl… Tokioms tikrai nepadeda jokie patarimai išeiti į žmones, lankytis kultūriniuose renginiuose, skaityti, įsirašyti į vyresnio amžiaus žmones vienijančias organizacijas, kur tikrai susirastų bendraminčių… Nepadeda ir įtikinėjimai, kad sostinėje pilna nemokamų renginių – parodų, paskaitų, koncertų, susitikimų, knygų pristatymų, festivalių… O ir „pasiaiškinimą“, kad tavoji pensija didesnė, nes išdirbai 40 metų, o ne vos 20, kaip ji, pašnekovė praleidžia pro ausis… Belieka numoti ranka ir nekreipti į verkšlentoją dėmesio…
Nemažos dalies pensinio amžiaus sulaukusių žmonių streso šaltinis – nekaip besiklostantys santykiai su savo vaikais ir anūkais. Žinoma, gyvenime pasitaiko visko, nedėkingų atžalų taip pat, tačiau labai dažnai dėl nesusikalbėjimo būname kalti būtent mes, gražiai senjorais vadinami. Ir iš kur mumyse nubunda tas nenugalimas noras juos, jaunesnius, mokyti? Neištveriam jiems nepapriekaištavę, kad elgiasi ne taip, kaip reikėtų! „Jaunimo“ (neretai perkopusio 40-ies metų amžiaus ribą) pasiteisinimai dėl savo „netikusių poelgių“ net neišklausomi. Mums neįdomūs jų argumentai, mes šventai įsitikinę savo teisumu! Ir mums visiškai nesvarbu, kad savo pamokslavimais jiems stresą įvarom (o ir sau nervus gadinam). Teisybė juk mūsų pusėje!
Su malonumu išklausiau lektorės paskaitą apie tai, kaip savo gyvenime reikia rasti balansą ir išsiugdyti emocinį atsparumą stresinėms situacijoms. Patarimai tikrai protingi. Bet prie jų norėčiau pridurti dar vieną: kritišku žvilgsniu vis dėlto pažvelkime į save ir pagalvokime, ar ne mes patys tampame savo patiriamų stresų sukėlėjais?
Rita Karpauskienė, technologė:
„Geros nuotaikos kūrėjai – pirmiausia mes patys“
Draugai mane vadina „nepataisoma“ optimiste, net juodžiausioje padangėje įžvelgiančia saulės spindulius. Ko gero, taip ir yra, nes visą gyvenimą stengiuosi neleisti juodoms mintims kartinti manųjų dienų. Kiekvieno iš mūsų kelias vingiuotas, jame pilna ir akmenų, ir duobių, bet juk nuolatiniais verkšlenimais nei tuos akmenis nuritinsi, nei duobes išlyginsi. Susiimi, sutelki visą savo valią ir žengi į priekį, kaip toji Felinio gerojė iš filmo „Kabirijos naktys“. Taip, man reikėjo stiprybės ir jėgų ištverti nelengvus likimo išbandymus, kai po ankstyvos vyro mirties likau viena su mažyčiu sūnumi ant rankų; kai teko prižiūrėti neįgalią mamą amputuota koja; kai po eilinės pertvarkos išformavo visą mūsų kolektyvą „Vilniaus vandenyse“ ir palinkėjo sėkmės ieškant darbo…“Ir Tai praeis“, – pasakiau sau tada ir sakau dabar, kai sunkumai užklumpa. Žinoma, kiekvienas turime asmeninių streso įveikimo receptų, kuriais siekiame nuraminti įsišėlusius nervus. Man pačiai labiausiai padeda fizinis darbas. Gyvenu nuosavame name, taigi ūkyje darbo visada į valias. Betriūsiant sode ar darže, tvarkant šiltnamį ar nešiojant į sandėliuką malkas net nepajunti, kaip atslūgsta susierzinimas, randi išeitį iš nepalankiai susiklosčiusios situacijos ar priimi svarbų sprendimą. Dar man labai padeda bendravimas su žmonėmis. Nesakau, kad puolu guostis kiekvienam pažįstamam, bet juk kiekvienas turime artimų draugų, kuriems galime nuoširdžiai išsipasakoti. Pasidalintas nerimas sumažėja perpus, išgirstas nuoširdus patarimas apsaugo nuo karštakošiškų sprendimų – ir, žiūrėk, jau matai šviesą tunelio gale…
Renginys iš dalies finansuojamas Socialinės ir darbo ministerijos lėšomis
