Kalbant apie tvarką mūsų šalyje, aiškiai matyti, kad tarsi specialiai supriešinami atskiroms amžiaus grupėms priklausantys žmonės. Į politikams „nepatogių klausimų“ sferą nuolat patenka vyresnio amžiaus gyventojų materialinio aprūpinimo problemos, jų diskriminacija (nebijokime šio žodžio!) bandant įsidarbinti, jų socialinės pagalbos poreikiai ir daugybė kitų danties skausmą valdžiai keliančių dalykų… Apie tai šiandien žurnalistės Danutės Karlonės pokalbis su mūsų svetainės svečiu, „LitEurago“ asociacijos prezidento pavaduotoju, Vilniaus „Bočių“ bendrijos valdybos nariu Evaldu Židoniu.
– Kaip, Jūsų požiūriu, pensininkams aktualūs klausimai buvo spręsti ką tik nuo valdžios vairo pasitraukusių konservatorių? Arba, dar konkrečiau kalbant, kokį neišspręstų problemų palikimą gavo naujai išrinktieji?
Įsisenėjusių bėdų (jei tokiomis laikysime rekordinę tarp Europos Sąjungos šalių socialinę-ekonominę mūsų gyventojų atskirtį, išeinančiųjų į pensiją itin staigų pajamų kritimą ir pensininkų santykinį skurdą) socialinės apsaugos sistemoje spręsti iš esmės nedrįstama dešimtmečiais. 2020-2024 m. buvusieji valdžioje tik pabandė sušvelninti akis badančius skurdo rizikos rodiklius, sumažindami stažo įtaką bazinei pensijai, ir tik našliams mokėtas kuklutes išmokas skirdami ir vienišiems asmenims.
Formaliai išlaikydami prognozėmis grįstą pensijų indeksavimo tvarką, nekoregavo bazinės pensijų dalies pagal de facto labiau augusį darbo užmokestį ir beveik neamortizavo infliacijos šuolio „sugraužtos“ pensijų perkamosios galios (realiųjų pensininkų pajamų).
Kasmet į „Sodrą“ surenkamo solidaus įmokų „perviršio“ liūto dalį valdžia pervesdavo rezervui kaupti, nors valstybinio socialinio draudimo įstatyminės nuostatos leido net 75 % to perviršio panaudoti tuometinių pensijų individualiosios dalies indeksavimui. Ir abi įstatyme numatytos sąlygos tą daryti leido, nes pakeitimo norma nepasiekė 50%, o žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių pensininkų skaičius daugiau nei dešimčia procentų viršijo įstatyme numatytus 25% – balansavo net ties 40% riba. Liūdniausia, kad abiejų buvusių kadencijų valdantieji nubraukė šią pensininkų padėties gerinimo galimybę vardan Mastrichto kriterijaus tenkinimo (mažiau 3% leidžiamo biudžeto deficito). Taigi dėl galimybės daugiau pinigų skolintis kitoms sritims paaukojo turėtą galimybę padidinti pensijas dabartiniams pensininkams.
Privatus pensijų kaupimas II pakopos fonduose, turėjęs tapti papildančiu valstybinį socialinį draudimą veiksniu, deja, tuometinius pensininkus tik nuskriaudė. Jis ir toliau iš dalies finansuojamas dabartinių pensininkų sąskaita.
Pakeitimai Pensijų kaupimo įstatyme atsakomybę už visą išmokų nuo kaupimo fondų riziką perkėlė ant pensijų anuitetų mokėtojos, t. y.“ Sodros“ pečių, o pačių fondų atsakomybę prieš dalyvį paliko neapibrėžtą. Štai pora citatų iš to įstatymo: („Sodrai“ – „Pensijų anuitetas – pensijų fondo dalyviui iki gyvos galvos mokama periodinė pensijos išmoka, kurios visa išmokėjimo rizika tenka pensijų anuiteto mokėtojui… Pensijų anuiteto mokėtojas yra VSDF valdyba… Pensijų anuitetas negali būti mažėjantis“. O štai fondams – „Teikdama informaciją potencialiam ar esamam dalyviui apie galimas pensijų išmokas, pensijų kaupimo bendrovė turi perspėti jų… negarantuojanti (!)“
– Prabilkime apie realią šiandieninių Lietuvos pensininkų situaciją, lygindami ją su padėtimi kitose Europos Sąjungos šalyse skurdo ir socialinės atskirties požiūriu. Kiek dabartinių mūsų senjorų gyvena žemiau skurdo ribos ir ar šis rodiklis auga?
Mūsų senatvės, šalpos ir kitos pensijos paprastai lyginamos ne su vidutinių, o su MINIMALIŲ vartojimo poreikių dydžiu (2024 m. – 446, o 2025 m. – 450 eurų). kivaizdu, kad vienišam, iš tokių pajamų gyvenančiam žmogui bent kiek oriau jaustis be papildomų pajamų neįmanoma. Eilėje šalių įteisinta, kad likęs vienišas asmuo gauna bent pusę buvusio sutuoktinio pensijos. Antras akis badantis rodiklis – Lietuva senatvės pensijoms skyrė apie 6-7% BVP, kai ES vidurkis – dvigubai didesnis. Dabartinis Lietuvos ekonominis pajėgumas jau siekia 90% ES vidurkio, (skaičiuojant BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui). Prieš dvidešimt metų įstoję į ES, turėtume palaipsniui artėti prie vidurkinių ES gerovės rodiklių, bet tokius tikslus sprendimų rengimo ir priėmimo galias turintieji kelia nebent tik deklaratyviai. .
– Ekonomistų pasigyrimai apie vis gerėjantį gyvenimą ir jų skelbiamos prognozės, kad kitąmet 10 ar 12 proc. padidinus pensijas, jų vidurkis sieks tiek ir tiek eurų, daugeliui pensininkų tik liūdnas šypsenas kelia. Mat ne vieno senjoro pensija tokia maža, kad toks pensinių išmokų pakėlimas jokiu pensiniu vidurkiu net nekvepia. Negi negalima bent kiek labiau padėti nors jau tiems asmenims, kurie turi visą darbo stažą, o gauna vos kelis šimtus eurų?
Dabartinių pensininkų pensijų dydžiai nominaliai auga jas indeksuojant pagal dar A. Butkevičiaus vyriausybės pasiūlytą formulę. Toje formulėje trūksta papildomo dėmens, kuris būtų skirtas amortizuoti infliacijos poveikį.
Šiemet vienas lietuvis – svetimo banko ekonomistas – per Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną pateikė tokį optimizmą ir net susižavėjimą turintį kelti rodiklį: “Mūsų pensininkų pensijos išaugo 6 kartus!“. Bet mes gerai žinome: jei lyginsimės su itin mažu pradiniu dydžiu, tie 6 ar net didesni kartai jokiu būdu negarantuos pateikiamo lygio adekvatumo šiuolaikinėms galimybėms ir poreikiams.
Dažnai mūsų žiniasklaidos kanaluose nuskamba frazė: „Lietuvos žmonės niekada negyveno taip gerai, kaip šiandien!“. Tikrai negalėtume prieštarauti tokiam teiginiui. Ypač jei lygintume save su ankstesnėmis žmonių kartomis ir naudotume vidurkinius rodiklius. Būtų kvaila ir beprasmiška. Bet gal naudingiau būtų lygintis su kitų ES valstybių gyventojų padėtimi? Juk narystė ES nebuvo mūsų stojimo savitikslis, ji buvo stimulas lygiuotis į aukštesnius gyvenimo standartus. Tad ir šiandieninį pensininkų gyvenimą vertėtų lyginti naudojant tokią medžiagą, kuri pateikta vėliausiuose valstybių narių medžiagą apibendrinančiuose EK dokumentuose, pavyzdžiui, „Pensijų pakankamumo ataskaitoje (PAR 2024)“ ar „Senėjimo ataskaitoje („Ageing Report 2024)“. Jie nušviečia, kaip Europos šalių pensijų sistemos apsaugo europiečių gyvenimo standartus senstančiose visuomenėse bei dabartiniame globalių iššūkių krečiamame pasaulyje. Ir nusako, kokie pokyčiai tose sistemose reikalingi šiandien ir netolimoje ateityje. Štai minėtame Pensijų adekvatumo (pakankamumo) pranešime trimis svarbiausiais rodikliais taip charakterizuojama Lietuvos padėtis: „Lietuva ir toliau susiduria su iššūkiais trimis pensijų adekvatumo aspektais. Išėjusių į pensiją lietuvių tikėtina gyvenimo trukmė yra mažesnė nei ES vidurkis, išėjus į pensiją pajamos smarkiai krenta, o vyresnio amžiaus žmonių skurdo rizikos lygis yra vienas didžiausių ES.
Siekiant pagerinti pensijų adekvatumą (pakankamumą), reikia skirti daugiau lėšų. Išlaidos pensijoms Lietuvoje išlieka gerokai žemiau ES vidurkio.“
– Kaip atsispindi teisėti bočių interesai rinkimus laimėjusių partijų programose?
Lygindami sisteminių partijų programas, kampanijai skirtas jų rinkimines programas ir, pagaliau, valdančiosios koalicijos parengtą, Seime jau patvirtintą Vyriausybės programą, galime pastebėti ne tik spragas ir pensininkų užmiršimą jiems itin rūpimose ir gyvybiškai svarbiose valstybės valdymo srityse, bet ir tai, kaip blėsta partijų ryžtas imtis esminių, pribrendusių socialinės apsaugos problemų ir pagaliau patenkinti teisėtus (!) pensininkų lūkesčius. Aktyviausieji vyresnio amžiaus žmones vienijančių organizacijų vadovai suderino formuluotes ir pateikė, jų manymu, svarbiausius teisėtus pensininkų lūkesčius Koalicijos tarybai ir XIX Vyriausybės programos rengėjams. Informacija apie tai dar 2024 metų lapkričio pabaigoje buvo publikuota svetainėse LitEurag.lt, „Senjorų svetainė“ ir „Pozicijoja“. Tam tikrus, „suapvalintus“ punktus Vyriausybės programoje atpažįstame, bet konkretesni žingsniai atsiskleis tik šios programos įgyvendinimo priemonėse, kurias žadama parengti per porą artimiausių mėnesių.
– Kaip reikėtų keisti mokesčių sistemą, kad socialinės ir sveikatos draudimo sistemų finansavimas būtų padidintas deramai, o ne mestelint varganus trupinius galo su galu nesuduriantiems senjorams? Kokių pokyčių pensinio aprūpinimo srityje derėtų imtis neatidėliotinai?
Valstybės funkcijų, paslaugų ir infrastruktūros kokybės gerinimo tikslais būtina mokesčių sistemos pertvarka, nes Lietuvos nacionalinio biudžeto ir BVP santykis yra mažesnis už ES vidurkį ~10 procentinių punktų. Mokesčių sistemos pakeitimai įgalintų didinti viešojo sektoriaus, tame tarpe socialinio ir sveikatos draudimo sistemų, švietimo, krašto gynybos ir kitų svarbiausių visuomenės gyvenimo sričių finansavimą, atitinkantį Lietuvos ekonominį pajėgumą ir orientuotą į ES VN vidurkinius rodiklius. Siūlome labiau progresyviai apmokestinti visas integruotas (sumines) pajamas pagal jų dydį, o ne pagal rūšį, o kapitalo ir jo prieaugio generuojamų pajamų/pelno apmokestinimą artinti prie ES plačiausiai taikomų dydžių. (Pagal Pasaulio banko ekspertų atlikto vėliausio vertinimo išvadas ir rekomendacijas). Dabartinę pensijų indeksavimo formulę derėtų papildyti dar vienu rodikliu (dėmeniu), tarnausiančiu amortizuoti infliacijos poveikį realioms pensininkų pajamoms.
Sodros įmokų perviršį naudoti pagal tiesioginę paskirtį – sparčiau didinti pensijų individualią dalį, kaip numatyta galiojančiuose teisės aktuose. Planuojant ir tvirtinant biudžetus pripažinti nederamu ir uždrausti Sodros perviršį paversti įkaitu ir naudoti jį biudžeto deficito užglaistymui (Mastrichto sutartyje nustatytų 3 % deficito lubų kriterijaus išlaikymui). Surinktų įmokų perviršis turi būti subalansuotai paskirstytas pirmiausia atsižvelgiant į dabartinių pensininkų poreikius.
Būtina neatidėliojant imtis priemonių, kad būtų sumažintas žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių pensininkų skaičius (dabar jų apie 40%). Tuo tikslu privalu neremti privačių II pakopos pensijų fondų iš valstybės biudžeto (visų gyventojų sumokėtų mokesčių) mokamomis 1,5% VDU įmokomis, sudarančiomis apie 260 mln. EUR sumą kasmet. Šiuos asignavimus reikėtų skirti dabartinių pensininkų bendrosios pensijų dalies padidinimui; Valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemą, besiremiančią dirbančiųjų įmokomis, taip pat ir dirbančiųjų skatinimą dalyvauti II pensijų pakopoje būtina papildyti tinkamomis darbdavių įmokomis.
Laikas garantuoti tvarų Pensijų pakeitimo normos augimą dabartiniams pensininkams, orientuojantis į adekvatų Lietuvos ekonominiam pajėgumui ir siektiną ES VN vidurkį. Pensijų santykis su buvusiu darbo užmokesčiu (pakeitimo norma) Lietuvoje iki šiol taip ir nepasiekė 50%, kai daugelio ES valstybių šis rodiklis viršija 60%.
Sveikatos ir socialinių paslaugų gerinimui siūlome padidinti Valstybės įmokas į PSDF už valstybės draudžiamuosius, kad jos prilygtų savarankiškai besidraudžiančių asmenų tarifui. Valstybinės ligonių kasos ir savivaldybių finansuojamos sveikatos priežiūros, prevencijos, spec. poreikių turintiems, ambulatorinių paslaugų namuose, slaugos, priežiūros ir globos paslaugoms skiriamas finansavimas nepakankamas, o valstybės įmokos už jos draudžiamuosius daugelį metų žymiai mažesnės, nei savarankiškai besidraudžiančiųjų.
Skaidriam privataus ir viešojo sektorių sugyvenimui ir bendradarbiavimo įgyvendinimui būtina riboti nereguliuojamą viešųjų paslaugų (ugdymo, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kt.) perdavimą į privataus sektoriaus rankas, nes tai skatina atskirų gyventojų sluoksnių diskriminaciją; peržiūrėti ir keisti privataus sektoriaus teikiamų viešųjų paslaugų finansavimo būdą, atsisakant nepagrįsto, viešąjį sektorių dubliuojančio ir nelygiomis sąlygomis su juo konkuruojančio privačių paslaugų teikimo kaštų dengimo iš viešųjų finansavimo šaltinių, pav., iš ligonių kasos, kai už tas paslaugas klientai dar papildomai sumoka ženklias sumas.
Teisėkūra turėtų teikti Seimui ratifikuoti prieš 25 m. įstrigusį pensininkų oraus gyvenimo garantą – Europos Tarybos Socialinių Teisių Chartijos 23 straipsnį;
įtraukti į Seimo darbotvarkę LR Seimui pateiktą Vyresnio amžiaus žmonių pagrindų įstatymo projektą priėmimui arba tobulinimui.
– Koks Jūsų požiūris į tai, kad valstybės tarnautojai be jokių išlygų išvaromi iš darbo tą pačią dieną, kai tik jiems sueina pensinis amžius?
Šiokios – tokios išlygos yra ir vis daugiau jų atsiranda, nes tai – LR Konstitucijoje ir lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų nuostatų pažeidimas. Bet didžioji yda ta, kad visiškai nuvertinama patirtis, nuolat, ir privačiame ir valstybiniame sektoriuose, net aukščiausiame valdymo lygyje prasikiša bjauriausios ageism‘o (amžizmo) grimasos. Lietuva tokiu būdu patiria nemažų nuostolių vadyboje ir tose srityse, kur reikalingi kvalifikuoti specialistai, pajėgūs kuo visapusiškiau įvertinti sudėtingus procesus ir reiškinius, patarti (išlaikyti objektyvumą – „moralinį stuburą“ ir nebūtinai visada pritarti) vadovams. Žiniasklaidoje dažnai pasigirsta neišmanėlių ar pigaus populiarumo ieškančių asmenų balsų, teigiančių, jog pačios valstybės tarnybai išlaikyti skiriama nepagrįstai didelių lėšų, nors, anot prof. Kuodžio, taupymas šioje srityje prilygtų kaulo skutimui. Viešojo sektoriaus arba „mažos valstybės“ siekio idėja pagrįstai sukritikuota ir gerosios valstybės valdymo teorijos autoritetų.
– Kokius reikalavimus valdžiai pirmiausia kelia pensininkų interesus ginančios organizacijos? Ar tų organizacijų reikalavimai tarpusavyje yra koordinuojami, prieš juos paskelbiant valdantiesiems?
Pensininkų organizacijų nariai ir vadovai, kaip ir kitų visuomenės grupių nariai, yra labai skirtingi žmonės. Sutarti nėra paprasta ir daugelyje sričių iki šiol sunkiai pavyksta. Atrodė, kad po šiemet su Lietuvos nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvės darbuotojų pagalba organizuotų viešų seminarų-diskusijų apie Lietuvos socialinę politiką ar mokesčių sistemą pavyks nugludinti ir suderinti pensininkų organizacijų svarbiausių reikalavimų formuluotes. Juk pagrindiniais pranešėjais per šiuos renginius buvo šių sričių žinovai! Deja, ir toliau kai kurie asmenys nesugeba išlikti nuoseklūs arba nepagrįstai ima kaltinti tų diskusijų organizatorius uždarumu. Taip atsiranda pasakos apie miunhauzeniškus, draudimo principus paneigiančius sprendimus, kaip be papildomų lėšų, sumažinus pensijas daugiau gaunantiems ir atidavus tuos pinigus mažoms pensijoms labiau padidinti, galima būtų išspręsti pensininkų skurdo problemas. Arba, kad pensijas didinti kažin ar verta, nes sukčiai jas vis vien išvilios. O neseniai, LRT laidoje „Lietuva kalba“ prabilusi jauna graži dama, įstaigos vadovė (!), atvirai išpyškino gailinti pensininkams skiriamų pinigų. Pasak jos, verčiau tas lėšas nukreipti į investicijas Lietuvos ekonomikai modernizuoti..
– Kaip gyventojų pensinio aprūpinimo bei kitus socialinius reikalus valdžia sprendžia, atsižvelgdama į šiuos žmones ginančių organizacijų pareiškimus? Ar nevirsta jie „šauksmais tyruose“?
Lietuvos pensininkai, kad ir nebūdami labai aktyvūs ir vieningi, vis dėlto bando ir kartais sugeba savo reikalavimus viešai pareikšti įvairiuose mitinguose, demonstracijose, piketuose, konferencijų rezoliucijose, raštuose aukščiausių valdžios institucijų vadovams, taip pat teikdami pasiūlymų įvairių teisės aktų ar planavimo dokumentų projektams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva prie ministerijos yra sukurta Vyresnio amžiaus žmonių reikalų taryba, kurios veikloje dalyvauja aktyvesnių pensininkų organizacijų atstovai ir, pariteto išlaikymui, valstybės institucijų ir savivaldos asociacijų nariai. Tačiau Lietuvos pensininkams akivaizdžiai trūksta tik jų organizacijas buriančios, jų narių teisėtus interesus ginančios, suderintus sprendimus rengiančios ir autoritetingai juos atstovaujančios skėtinės organizacijos. Tam labai praverstų visuomeninio transliuotojo parama, kuri kol kas apsiriboja pensininkų vargus fragmentiškai nagrinėjančiais epizodais ir vienintele reguliaria senjorams skirta laida „Mano pasas meluoja“, pasakojančia apie išskirtinius ar iškiliuosius pensininkus. Norėtųsi reguliarių laidų radijuje ar televizijoje, skirtų ir tiems, kurių pasai nemeluoja O juk Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje numatyta, jog: „LRT programose ir LRT interneto svetainėje turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė. Jų turinys turi būti skirtas įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms“.
