Autorė Irena Elžbieta Čekmonienė
Į rudenį žengiantys žmonės, kitaip – pagyvenę, tai yra rudenėjantys arba senjorai, buvo dosniai pamaloninti Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių aso-ciacijos pirmininko Remigijaus Samuilevičiaus ir asociacijos sekretorės bei projektų vadybininkės Deimantės Vilniaus miesto pagyvenusiems žmonėms dovanotu neįprastu ir nepaprastu projektu, skirtu iš karto realizuoti ne vieną, o keliolika tikslų, kuriuos iš karto pamatyti nėra taip paprasta ir greičiausiai nebuvo įmanoma net patiems projekto autoriams. Projektas “Tvari vyresnio amžiaus žmonių bendruomenė – stiprios visuomenės dalis” yra dalinai finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Kadangi po akivaizdaus tikslo – suburti draugėn įvairių Vilniaus miesto pagy-venusių žmonių asociacijų žmones tam tikslui pasinaudojus ekskursija – savaime kaip ylos iš maišo galvas ėmė kišti kiti – jau užslėpti tikslai. Tarkim, Miško maudynės. Jos buvo numatytos visuose keturiuose objektuose: Labanoro girios, Dzūkijos (Marcinkonių), Aukštaitijos (Anykščių) ir Vilniaus krašto (Europos centro) miškuose.
Pirmiausia – tai poilsis. Proga pabūti gaivaus šviežio oro žalioj erdvėj ir tuo šviežiu oru pakvėpuoti sąmoningai – pajusti visus dvylika aplink esančių neregimų kvapų ir garsų – įsiklausyti į mišką. O kaip tą padaryti ir kaip kvėpuoti aiškino kiekviename miške pasitinkanti miško terapijos specialistė p. Milda paversdama kiekvieną susitikimą nenumatytu terapijos seansu. Be to, ji dar patarė, kaip reikėtų kvėpuoti ir pasinaudoti mišku gydant kai kurias įsisenėjusias ligas.
Nuo naujų įspūdžių pavargusiais ir jau šiek tiek praalkusiais žmonėmis, kad jie neįnirštų, rūpintis buvo paskirta visa komanda, kuri savo centrinę vietą greitai užimdavo kiekviename miške, pasinaudojusi tam tikslui ten sukaltais mediniais suolais ir stalais. Kad ir kiek šlapi nuo lietaus, kas visai netrukdė jaustis laimingiems ir šiek tiek susispausti priimant dar vieną norintį. Gebėjimas pamaitinti žmones pietumis miške priminė meno kūrinį.
Žmonės, savo talentus išugdę darbovietėse, dabar juos pritaikė Lietuvos miške. Pastovi komanda kaskart rūpinosi ne tik įdėti kiekvienam į lėkštes salotų ir mėsainių, bet ir pagal asmeninius pageidavimus stebėjo, kad visiems ir visko užtektų. Pietų metu su savo nepaprastais etnografiniais puodais ir arbatiniais žibėjo ir kreipė visų dėmesį p. Tadas; p. Rimantas savo geranoriška šypsena lankė visus, išnaudodamas savo gebėjimą būti su visais ir tuo pačiu metu atsi-rasti ten, kur jo labiausiai reikia; p. Irena dar ilgai vaidensis su savos gamybos restoraninio lygio suktinukais ir troškintais kopūstais, kurių paklausa netikėtai pranoko jų kiekį. Tokie labai skanūs ir sotūs pietūs tapo bendrystės ir pajuo-kavimų vieta ir tiems, kurie valgo, ir tiems, kurie tą valgį įdeda. Todėl netenka abejoti, kad pavargus ir išalkus sostinėje ne vienam ir ne kartą akyse iškils spal-vingas vaizdinys – pietūs miške, kurie iš kiekvieno pareikalavo ne ko nors kito, tik geros nuotaikos ir plačios dėkingumo šypsenos.
Dar vienas iš numatytų tikslų – pažinti savo krašto atskirus regionus – pranoko visus lūkesčius. Pavyzdžiui, kiekvienas mūsų žinojom, kad Dzūkijoj yra tokie Marcinkonys. Bet kokie savo siela yra patys dzūkai, pajutome tik jų skaidrios vakaronės metu, kuomet nuo veidų per visą vakarą nedingo šypsena. Žinoti, kad dzūkas yra dūšios žmogus, miško žmogus ir kad dzūkas tau širdį atiduos pasi-rodė maža lyginant su regėtais jų švytinčiais džiaugsmu veidais ir grakščiu vakaronės dainų ansamblio vadovės humoru.
Anykščiai dar kartą priminė mūsų tautos intelektinį paveldą (Vienuolis, Biliūnas, Baranauskas), žinotą jau iš mokyklos suolo. Tos žinios buvo aplankiusios kiek-vieną iš mūsų dar gyvenimo pavasarį ir blankiai mumyse tebegyvenančios. Tačiau šias žinias įprasminti naujai, pamatyti jas jau dabar įamžintas skulptūrose, tai visai kas kita. Tai jau šių laikų kalba. Ir tuomet, prisiglaudus prie Puntuko, galima iš visos širdies atsidusti suvokus, kad gyvenimo ruduo nelauktai ir netikėtai išties gali būti turiningesnis savo turiniu ir įvykiais nei savo laiku buvo patirtas mokyklinis pavasaris.
Paskutinis ekskursijos taškas ir tikslas buvo Vilniaus kraštas. Vilnija – tai atskira kalba, neiškalbama iškart neatsikvėpus. Čia reikalingos ir specialios žinios, ir nutylėjimai, ir atodūsiai. Sovietų laikais Vilniaus kraštas buvo apgyvendintas kaimynų baltarusių. Dėl rusų, kaip valstybinės kalbos, įtakos neprisirišę prie gim-tosios baltarusių kalbos, Vilniaus krašto žmonės lengvai tapo rusakalbiais. O kuomet Vilniaus kraštas atsidūrė Lenkijos valdoje, tie patys Vilniaus krašto žmo-nės, gyvenantys ne savo tėvynėje ir jau atsiriboję nuo savo gimtosios balta-rusių kalbos, masiškai ir sparčiai ėmė pereidinėti į lenkų kalbą, kaip naujos valstybės kalbą, ir savo vaikus jau laikė lenkais, nes tokiais norėjo būti. Ir tik kalbos tyrėjai specialistai pagal jų kalbos fonetiką ir dar pagal jų gyvenamojo namo spalvą galėjo susiorientuoti apie tikrąją, o ne nurodomą, padėtį – mėlynai dažytas namas rodė, kad čia gyvena baltarusis, o geltonai ar rudai – lietuvis. Pasirodo, kad mėgstama spalva yra žmogaus sielos pasąmoninė išraiška, nori jis to ar nenori. Tai įvyksta savaime. Dabar šis dėsningumas pastebimas tik prava-žiuojančiam matant sukiužusias pakelės dažytas medines kaimo trobas ir jokiu būdu negaliojantis čia naujai įsikūrusiems lietuviams verslininkams, pvz., kaip p. Vytenis Urba, kuris 53 ha ploto įsigytą žemę tikslingai pavertė savo verslu ir pragyvenimo šaltiniu. Jo per upelį dėl įspūdžio statytas didžiulis tiltas nudažytas būtent mėlyna spalva!
Šis sumanus verslininkas panaudojo viską, kas tik įmanoma žmogui vaikštant žeme: ir supynės vonios, supynės dviračiai, lovos, vaikams tuzinas mašinėlių, o medžiuose atsirado įvairaus dydžio nuomojami nameliai ir dar visokios gudrybės, nes p. Vytenis kaip tikras lietuvis su galva, iškart įvertino Vilniaus krašto žemės grožį, neįsivaizduojamą ir nebūdingą kitiems Lietuvos regionams. Taip atsirado prie aptvertos teritorijos iškaba: 5 E suaugusiam, 2 E vaikui. Ir jokių nuolaidų! – nenusileidžia net labiausiai prašomas.
Vilniaus kraštas – tai istorija, kuri mus domino kaip dar vienas specialus tikslas. Maišiagalos dvaro sodyba, kur buvo kunigaikščio Algirdo dvaras, kur jis mokėsi ir ,sakoma, kažkur netoliese yra palaidotas. Vėliau šiame name buvusi vysk. Masalskio, o vėliau po jo ir kitų hierarchų rezidencija.
Pakelėje 15 a. Goštautų užsakyti ir įrengti septyni tvenkiniai, milžiniškas dvaras su malūnu, o pro šalį ėjo vadinamasis Jekaterinos kelias, kuriuo važiavo carienė iš ir į Peterburgą. 1902 metais Malūnas buvo perstatytas. Dešimt metų jame buvo kalėjimas nuteistiems už kriminalinius nusikaltimus, politiniai kaliniai, kurie kalinami dar ir turėjo dirbti kolūkyje. Dalis kalinių pasiliko čia gyventi.
Ir pagaliau – Europos centras! Įsidėmėkime – vos už 20 km. nuo Vilniaus. Vienas prancūzas mokslininkas jį kaip faktą apskaičiavo ir garsiai prasitarė. Gal taip ir būtų likę, jeigu šį faktą nebūtų pasigavęs vienas bernaitis lietuvis, vėliau tapęs Vilniaus Dailės akademijos studentu ir skulptoriumi. Būtent šis vaikinas, Gintaras Karosas, ėmė garsinti šią idėją ir kurti Europos parką. Reikėjo iškirsti mišką, nusausinti ten buvusią pelkę, bet keturios parko briaunos, simbolizuojančios keturias pasaulio puses, tvirtino idėją, jog būtent čia reikėtų kurti skulptūrų muziejų. Įsikibęs į šią idėją ir ją aistringai viešindamas Vilniaus Dailės akademijoje, jis papiktino dėstytojus skulptorius ir iš Akademijos buvo pašalintas. Bet nors ir pašalintas jis toliau nesiliovė realizuoti savo idėjos – norą įkurti Europos skulptūrų parką muziejų.
Taip 1991 metais spalio 5 dieną Europos centro parke atsirado pirma skulptūra. Dabar 55 ha šio parko plote yra 110 skulptūrų iš visos Europos. O Gintaras tų pačių dėstytojų buvo pakviestas vėl toliau tęsti studijų. Tai pamokanti asmeninė ir paties parko atsiradimo istorija, mokanti kiekvieną, apsilankantį Europos centro parke, nenusiminti ir pasitikėti savimi, kad ir kas.
Įvertindami vietovės grožį, jos Neries terasas ir vietovės strateginę padėtį – vos už 20 km. nuo Vilniaus, žmonės norėtų ten statytis namus. Bet ir tuos kryžiaus kelius teko nueiti ir įveikti laiku, kol ši Europos centro parko teritorija tapo pripažinta Valstybės paveldu.
Ką pamatėme ir suvokėme šio neįprasto ir nepaprasto projekto dėka, negalima būtų nusakyti jokiomis liaupsėmis. Grįžę jaučiamės taip, tarsi būtume pakartoję kursą. Ne tik vidurinės, bet ir aukštosios mokyklos. Todėl šį projektą laikome netikėtai nukritusia gyvenimo dovana, nes dabar, kai išgyvename gyvenimo rudenį, turėjome progos tapti turiningesni nei buvome jaunystėje išgyvendami gyvenimo pavasarį.
O svarbiausia šios ekskursijos žinia, jos atradimas – tai, kad mes patys, tai yra Vilnius yra Europos centras, nes Europos centro parkas yra vos už 20 km. nuo Vilniaus. Tik pagalvokite – kas tie 20 km., kai skaičiuojamos tokios tolybės!
Miško terapijos užsiėmimų epizodai
