Jau kuris laikas Vilniaus senjorai kviečiami į užsiėmimus tema „Suprask ir vadovaukis objektyvia informacija“. Renginiai vyksta, vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš dalies finansuojamu projektu, skirtu ugdyti pamatiniam žmonių supratimui apie dezinformaciją ir jos šiuolaikinę aplinką. Paskaitų ir seminarų metu apžvelgiamos dezinformacijos formos, jos platinimo kanalai ir skleidimo būdai bei duodama konkrečių patarimų, kaip atpažinti melagienas ir su jomis kovoti. Užsiėmimų dalyviams – Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijos (VPŽA) ir „Senjorų avilio“ nariams – daug naudos teikia ir praktinės instrukcijos, kaip šiuolaikinių technologijų pagalba įvertinti informacijos teisingumą.
Taigi apžvelkime, kokios pagrindinės mintys buvo išsakytos pirmuose dviejuose užsiėmimuose, vykusiuose Šnipiškių bendruomenės centro ir „Senjorų avilio“ būstinės salėse. Renginius vedė Komunikacijos ir atsparumo ekspertas Aidas Petrošius. Jam talkino VPŽA pirmininkas Remigijus Samuilevičius, VPŽA valdybos narė, sekretorė Deimantė Kontautienė
Pasak prelegento Aido Petrošiaus, atsparumas dezinformacijai šiandien kaip niekad aktualus. Juk gyvename tokiame žmonijos raidos tarpsnyje, kai informacijos esama tiek, kiek jos niekada nebuvo. Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad mūsų žiniasklaidoje kiekvieną minutę paskelbiamos 3 naujienos, o kartais ir daugiau, taigi sulaukiame beveik 200 žinučių per valandą, o per parą – beveik 5000. Per vieną mėnesį žmones pasiekia apie 140 000 naujų pranešimų. O jei papildomai sekami užsienietiški informacijos šaltiniai, informacijos srautas dar labiau padidėja. Vadinasi, mūsų smegenys kiekvieną sekundę atakuojamos tokiu žinių kiekiu, kokio mūsų motinėlė gamta ir evoliucija dar neišmokė apdoroti. Mes skęstame informacijos jūroje, o joje gausu ir prasimanymų. Kartais tai būna grynas melas, kartais – perpus su tiesa, bet tai veikia žmogaus mąstyseną. Kaip išmokti atskirti grūdus nuo pelų?
Dezinformacija labai dažnai būna skirta gyventojams išgąsdinti, sutrikdyti, tarpusavio nepasitikėjimui sukelti. Vieną gražią dieną žmogus netrunka pajusti, jog yra labai vienišas, nes negali pasitikėti net artimaisiais. Mat šie kartais pradeda pasakoti tiesiog neįtikėtinus dalykus, ir bet kokie bandymai juos įtikinti, kad vargu ar taip gali būti, atsimuša kaip žirniai į sieną. Tai labai kenkia ir žmonių tarpusavio santykiams, ir gyvenimo kokybei apskritai. Tad kas gi yra toji dezinformacija?
Nuo kitų netiesos skleidimo formų ji skiriasi tuo, kad tarnauja tam tikram tikslui pasiekti. Jeigu dezinformaciją platina sukčiai, jie nori žmogaus sąskaita pasipelnyti, jeigu skleidžia kokie nors judėjimai – trokštama supykdyti, supriešinti gyventojus ir šitaip pelnyti populiarumą. Na, o jei dezinformacijos imasi nedraugiškos užsienio valstybės, jos pagalba trokštama sukelti kitos šalies gyventojų nepasitikėjimą savosios valstybės institucijomis, sumažinti sutarimą tarp visuomenės narių, suskaldyti jų vienybę. Valstybės puolamos ne ginklais, o atakuojant jų gyventojų protus. Pastaruoju metu iš Baltarusijos pusės vykstanti hibridinė ataka, pasitelkiant balionus su kontrabanda, puoselėja tikslą sukelti Lietuvos piliečių abejones dėl mūsų vyriausybės, kariuomenės, pasienio tarnybų sugebėjimų deramai apsaugoti savosios šalies gyventojus. Dezinformacija – pigiausia hibridinės atakos forma.
Šiemet feisbuke buvo pasirodžiusi vieno internauto žinutė, skelbusi, jog nuo antikovidinės „Pfizer“ vakcinos žuvo apie pusė milijono amerikiečių. Esą tai oficiali Floridos sveikatos apsaugos departamento informacija. Ši žinutė buvo platinama ir lietuvių kalba, ir joje slypėjęs melas turėjo aiškų tikslą – skatinti žmonių nepasitikėjimą medicina, raginti juos nesiskiepyti.
Kuo dezinformacija skiriasi nuo netyčinio melo, kurio taip pat gausu?
Netyčinio melo pavyzdys: socialiniame tinkle imama dalintis „baisiomis“ naujienomis, nesigilinant, teisingos jos ar ne. Pavyzdžiui, dalijamasi žinia apie būsimą pensijų mažinimą. Gali būti taip: vienas žmogus internete pastebėjo kažkada mūsų visuomenėje buvusios ekonominės krizės laikų informaciją apie pensijų „apkarpymą“ ar perskaitė kokio internetinio portalo per klaidą paskelbtą seną žinią – ir puolė dalintis šia „naujiena“ su kitais. Žinia tuoj pradeda sklisti. Ją, nesusijusią su tikslu kam nors pakenkti, individas platina tiesiog nesąmoningai, nesusimąstydamas, tik norėdamas kaip nors įveikti savo nerimą ir susirūpinimą. Bet, tą darant, netyčia skleidžiamas melas, kenkiantis visuomenei. Taigi labai svarbu išmokti atskirti netikslią informaciją nuo teisingos ir šitaip apsaugoti save ir savo artimuosius nuo netyčinio melo.
Esama dar vieno žmonių klaidinimo būdo, tai – kenkėjiška tiesa. Štai Rusijos naujienų agentūra „RIA – NOVOSTI“ paskelbė, kad Baltijos šalyse staigiai pašoko elektros kainos. Esą, šioms valstybėms pasitraukus iš energetinės sąjungos su Rusija ir Baltarusija, elektra pabrango net 60 (!) kartų. Taip, elektros kainos Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse išties pakilo, bet ar 60-čia kartų?! Čia faktai buvo tiesiog išimti iš konteksto ir pateikti kaip absoliuti tiesa. Taip, kiekvienų metų pradžioje arba rudenį, prasidėjus šildymo sezonui, „Ignitis“ tradiciškai paskelbia, jog elektros kainos per artimiausią parą smarkiai išaugo, mat labai padidėjo elektros paklausa. Kelioms valandoms pakilę įkainiai būna susiję su švenčių sezonu arba su staigiai atvėsusiu oru ir plačiai naudojamais elektriniais šildytuvais. Rusijos naujienų agentūra pasinaudojo šiuo „kelių valandų pabrangimo“ faktu ir jį pritaikė kitam kontekstui. Tai – tipinis kenkėjiškos tiesos pavyzdys. „Iškerpi“ faktą, paskelbi jį kitame kontekste ar visai be konteksto – ir iškreipta informacija pasklinda…
Dezinformacija (tyčinis melo skleidimas), netyčinis nepatikrintų faktų skelbimas ir kenkėjiška tiesa – štai trys pagrindinės mums įtaką darančios netiesos rūšys.
Kaip atpažinti faktą, kad mus mėginama suklaidinti?
Rėkiantis straipsnių tonas, grėsmingos antraštės, daug šauktukų ir didžiųjų raidžių, o emocijų daugiau negu faktų… Visi šie „faktoriai“ – signalas, kad galite būti susidūrę su neobjektyvia informacija. Be to, labai dažnai žmones klaidinanti informacija neturi aiškiai nurodytų šaltinių, išskyrus frazę „remiantis žiniasklaidos pranešimais“ (tik konkrečiai neminint, kokiais būtent).
Susidūrę su informacija, stipriai paveikusia mūsų emocijas, išgąsdinusia, sunervinusia, turėtume atsidaryti dar bent du naujienų portalus arba pasidomėti, ką šia tema skelbia keli televizijos kanalai ar radijo stotys… Jeigu ši informacija yra tik socialiniame tinkle ir niekas daugiau jos neplatina, kažin, ar tai tiesa. Jeigu šia tema rašoma ir kitur, pasistenkime įsigilinti į paskelbtos naujienos esmę. Žurnalistika yra verslas, paremtas pasitikėjimu, ir jei šis pasitikėjimas sugriaunamas, žiniasklaidos priemonei ateina sunkūs laikai. Nepatikimam leidiniui reklamos niekas neduos, tad žiniasklaida klaidoms yra jautri, ji tikrina faktus. Tuo tarpu dezinformacijos skleidėjams tiesos motyvas nesvarbus, jie remiasi skaitytojų nepasitikėjimu, pykčiu, juk šios emocijos sukyla labai lengvai.
Kodėl gi klaidinanti informacija taip veikia mūsų jausmus? Kodėl pasiduodame skandalingiems pavadinimams?
Čia jau turi įtakos evoliucijos eigoje iš mūsų pirmtakų perimti dalykai. Gyvūnai vadovaujasi dviem pagrindiniais instinktais: „Bėk arba kovok!“ ir “Ilsėkis ir virškink!“ Kai pajuntame pavojų, mumyse atsišaukia vadinamosios „roplio smegenys“, signalizuojančios apie grėsmę gyvybei. Pradedame kvėpuoti paviršutiniškai, tankiai, leisdami organizmui labiau apsirūpinti deguonimi, suteikiančiu galimybę sprukti arba kautis. Išsiskiria ir adrenalinas, duodantis energijos bėgti. Žinoma, tai yra teigiami dalykai, leidžiantys individui išgyventi, bet kol šie procesai vyksta, organizmas pradeda imti deguonį iš didžiųjų smegenų pusrutulių, tai yra tos mūsų smegenų dalies, kurioje slypi racionalusis protas ir gebėjimas kritiškai mąstyti. Būna, kad net galūnės aptirpsta, ima virpėti rankos – kojos. Organizmas visą deguonį nukreipia į gyvybiškai svarbiausius organus – didžiuosius raumenis, širdį, plaučius… Mąstymas „išsijungia“, akys aptemsta, kažkas užgniaužia gerklę. Naujienos, pranešančios apie siaubą, yra skirtos būtent paprastesnės, neracionaliosios smegenų dalies suaktyvinimui, kad imtume jausti, o ne protauti. Vienintelis būdas tam atsispirti – kurį laiką nieko nedaryti. „Roplio smegenų“ neišmokysime protauti. Kadangi kūno reakcija pasireiškia anksčiau negu spėjame apie viską blaiviau pamąstyti, vienintelis būdas yra stabtelėti ir pabandyti nusiraminti. Tą padaryti galima giliai pakvėpavus, stipriai papurčius rankas ir šitaip padėjus atsipalaiduoti nuo adrenalino įsitempusiems raumenims, išgėrus valerijonų antpilo ar nervus raminančios arbatos… Svarbiausia – duoti laiko smegenims vėl apsirūpinti deguonimi ir „įjungti“ racionalųjį mąstymą. O apsiraminus, jau galima sau užduoti klausimą: kas gi čia vyksta? Ar ši nugirsta informacija yra tikra, o gal tai – tik manipuliacija? Žinokite: negatyvios žinios, sukeliančios stiprias emocines reakcijas ir nemalonius kūno pojūčius, paprastai yra manipuliacinio pobūdžio. Žinoma, kartais gyvenime susiklosto situacijų, kai privalu sureaguoti nedelsiant (gaisras, potvynis, dujų nuotėkis, civilinės gynybos pranešimai, etc.), bet jos – išskirtinės, visos kitos gali palaukti.
Minėti dalykai yra esminiai, padedantys žmonėms nepridaryti klaidų. Sukčiavimo būdai irgi remiasi dviem dalykais: žmogaus išgąsčiu ir raginimu veikti nedelsiant.
Nusiraminus paprastai gilinamasi į išgirstos informacijos šaltinį: iš kurgi šios žinios atkeliavo? Tiesa, nederėtų užmiršti, kad labai dažnai manipuliuojama ir vaizdais, kurie žmogų veikia net stipriau negu tekstas. Kai matome partrenktą žmogų, sužalotą gyvūną ar nupjautą medį, pajuntame didelį gailesčio jausmą. Regint vaizdus, mūsų smegenys sparčiau sureaguoja į pavojaus signalą negu, tarkime, skaitant pranešimą ar jo klausantis per radiją. Dažnai, vos tik išvydus iliustraciją, apima išgąstis, nerimas, pyktis. Taigi privalu pasidomėti, iš kurgi tie vaizdai paimti: gal visai ne iš to laikmečio, apie kurį kalbama tekste, arba tiesiog iš kitos situacijos. Kol visų šių veiksmų – sustoti, išsiaiškinti, kas taip sako, ir pasitikrinti, ar tai tiesa – nepadarysime, nepulkime dalintis informacija su kitais. Žinoma, perskaičius nemalonias žinias, instinktyviai norisi išgirsti kito žmogaus nuomonę, ypač paguodžiančią, nuraminančią, taigi ir stengiamės susisiekti. Drauge visada pasijaučiame stipresni ir saugesni.
Beje, vienų šalių gyventojai dezinformacijai pasiduoda lengviau, kitų jai yra žymiai atsparesni. Yra valstybių, kurių piliečiai labiau išmokyti nepasiduoti manipuliacijai ir dezinformacijai; taip būna, kai šalyje vyrauja pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis. Lietuvoje, kaip ir grupėje kitų valstybių, kurios praeityje buvo Sovietų Sąjungos okupuotos, pasitikėjimo problemos egzistuoja. Palyginus su senos demokratijos šalimis, šis pasitikėjimo laipsnis yra tikrai žemas. Okupacinis laikotarpis diktavo savas taisykles, dažnai susijusias su elementariu išgyvenimu. O kai iškyla išlikimo problema, į antrąjį planą nusistumia vertybinės nuostatos – tas pagrindas, kuriuo remiantis, atskiriama tiesa nuo melo.
Per gyvenimą sukaupta patirtis, protas, dvasinės ir dorovinės vertybės – tai kompasas, leidžiantis nepaklysti informacijos jūroje, išsiugdyti vidinę ramybę ir nujausti, kas gali būti patikima, o kas – tik klaidinti. „Tiesos inkaras“, leidžiantis paneigti dezinformaciją, – tai mūsų per gyvenimą sukauptos žinios, patirtis, sveika nuovoka, tvirta moralė, pagarba sau ir kitiems… Psichologiškai sunku palaužti žmogų, stovintį ant stipraus dorovinio pagrindo ir tikintį tiesos galia. Dvasinė tvirtybė – štai tas kertinis pamatas, padedantis ištverti juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai, atrodo, nebėra jokios vilties atsispirti tamsai. Būtent mūsų vertybinis kompasas padeda atpažinti tiesą, vadovautis sveiku protu ir nepasiduoti negatyvioms emocijoms. Būtent jos, neigiamos emocijos, dezinformacijos sferoje mus pirmiausia ir klaidina. Pyktis, neapykanta, pagieža, baimė veikia sąmonę kaip nuodai. Nesiliaujant lietis neigiamos informacijos srautui, po dviejų savaičių mūsų smegenys „sugenda“: imame be paliovos piktintis, viską regėti vien juodomis spalvomis. Tuo tarpu dezinformaciją skleidžiantys asmenys dažnai sąmoningai stengiasi kitus užkrėsti pykčiu. Ir „piktos tiesos“ netrunka pasklisti! Beje, nemažai pikčiurnų yra ir tarp politikų. Tokie pirmieji ragina griebtis vos ne smurtinių veiksmų. O kai besipiktinančio asmens paklausi, kuo pagrįsta jo skleidžiama negatyvi informacija, išgirsti: „Visi taip sako!“.
Melagingi pranešimai pradeda atrodyti patikimais ir tada, kai yra išgirstami iš gerai visuomenėje žinomų žmonių. Mėgstamų asmenų informacija neretai pasitikima tiesiog besąlygiškai ir tuo neretai pasinaudoja dezinformacijos skleidėjai. Melagienos skleidžiamos prisidengiant, tarkim, kokio plačiai mokslo visuomenėje žinomo specialisto autoritetu. Pavyzdžiui, reklamuojant kokį medikamentą, paminimas garsaus medicinos pasaulyje profesoriaus vardas.
Taigi norėdami atpažinti dezinformaciją, pirmiausia pasistenkime patikrinti išgirstos informacijos šaltinį (ir ne vieną), pasekime, kokiu tonu ši informacija buvo išdėstyta, kada ji pasirodė ir su kokiais vardais yra susijusi. Ir, žinoma, sekime savo emocijas. Jeigu pojūčiai itin neigiami, pasistenkime pamąstyti: kodėl gi aš taip skausmingai reaguoju? Ar tai mane betarpiškai liečia?
Atsakymas į šiuos klausimus padeda nusiraminti, atpažinti savo jausmus. Žinoma, labai praverčia ir dėmesio „perjungimas“: pokalbiai su draugais, fizinis darbas, neretai – malda, kvėpavimo pratimai.
Tiesa, prieš surenkant artimųjų telefono numerį, labai praverstų patikrinti, iš kur atsklido jus neraminanti informacija. Jokiu būdu nesipiktinkite, išgirdę savojo pašnekovo nuomonę, nesutampančią su jūsiške. Gerbkime kito žmogaus mintis, mūsų vertybiniu kompasu telieka pagarba kitam ir išmintis. Juk gerbti kito asmens nuomonę – nereiškia jai pritarti. Kito žmogaus nepakeisi, taigi neteiskime jo ir nekritikuokime, vadindami nieko neišmanančiu. Žmogaus orumas neturi būti pamintas, jeigu gerbiame pašnekovą, gerbkime ir jo teisę turėti kitokią nuomonę.
Praplėsdamas problematiką dėl sukčiavimo telefonu, VPŽA pirmininkas primygtinai siūlė. kad kai tik pradedama kalba apie pinigus rusų kalba arba netaisyklinga lietuvių kalba, net nesileisti į kalbas, iš karto atsijungti nuo pokalbio ir būtinai blokuoti telefono numerį iš kurio skambinta. Kad būtų užkirstas bandymas net pradėti manipuliuoti pašnekovu. Gali būti, kad pokalbis bus įrašomas ir pasitelkę dirbtinį intelektą sukčiai sumodeliuos pašnekovo balsą ir jį naudos telefoniniuose pokalbiuose su pašnekovo artimaisiais, pažįstamais. Taip, patys to neįtardami, būsite įtraukti į sukčiavimo procesą.
