Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociacijos nariams renginių netrūksta: jie aktyviai dalyvauja įvairiose šventėse, paskaitose, išvykose, koncertuose… Tačiau bene didžiausio susidomėjimo sulaukia jau tradicine tampanti Grožio diena. Tokiu būdu siekiama formuoti senjorų šiuolaikišką išvaizdą vykdant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamas projektą „Tvari vyresnio amžiaus žmonių bendruomenė – stiprios visuomenės dalis“.
Grožio dieną Asociacija organizuoja bendradarbiaudama su Vilniaus verslo ir svetingumo profesinės karjeros centru. Gražinant senjorus profesinių įgūdžių semiasi būsimieji masažistai, kosmetologai, kirpėjai, manikiūrininkai, siuvėjai, konditeriai, barmenai – atstovai tų specialybių, kurių paslaugomis naudojasi visi. Ne išimtis ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat kasdien norintys atrodyti dailiai ir elegantiškai. Štai jiems, senjorams, Grožio dienos metu ir siūlomos įvairios kūno puoselėjimo bei sveikatingumo procedūros, atliekamos centre besimokančio jaunimo.
Pasak šios mokymo įstaigos darbuotojos Simonos Šapolienės, būsimiems specialistams tai – puiki proga išbandyti savo įgytas žinias ir praktinius įgūdžius. Jeigu mokydamiesi jie praktikuojasi atlikti įvairias grožio ir sveikatingumo procedūras vieni kitiems, tai čia atsiranda galimybė padirbėti su kitokio tipo, jau brandžia, oda, su gyvenimo sunkumų patyrusiais kūnais. Na ir, žinoma, pabendrauti su savo senelių amžiaus senjorais, duoti jiems naudingų patarimų, įsisavintų per paskaitas. Taigi nauda abipusė – ir praktikantams, ir klientams…
Tą kovo rytą į minėtąjį centrą senjorai skubėjo ateiti anksčiau – visiems rūpėjo suspėti pasinaudoti visomis siūlomomis procedūromis – ir rankų odą parafino vonelėmis palepinti, ir kosmetinių veido kaukių poveikį išbandyti, ir masažą įvairioms kūno dalims – pečiams, rankoms, kaklui, nugarai – pasidaryti. Kadangi masažo kėdžių skaičius ir laikas grožio procedūroms atlikti nebuvo beribiai, vėliau atėjusiems senjorams teko ir eilutėje luktelėti. O tiksliau – užsiėmus eilę, prie baro gardžiuotis kava ir skaniausiais pyragaičiais, kuriais juos vaišino būsimieji konditeriai ir barmenai. Visų nuotaika buvo puiki, visi džiaugėsi ir nuoširdžiai dėkojo savo globėjams – minėtojo Centro kolektyvui ir moksleiviams.
Tiesa, nepaminėjau dar vieno svarbaus Grožio dienos momento – Asociacijos nariai turėjo galimybę išklausyti itin įdomią paskaitą apie šių dienų madą, rengimosi vyresniame amžiuje stilių, drabužių dėvėjimo paslaptis ir daugybę kitų naudingų dalykų. Su visu tuo senjorus supažindino mokytojas metodininkas Jevgenijus Gribovas.
Buvome pakviesti į klasę, kurioje mokosi būsimieji siuvėjai. Pokalbiui apie sugebėjimą elegantiškai rengtis aplinka tikrai tinkama: žvelgdamas į modernią šių dienų siuvimo techniką nejučiom susimąstai apie čia gimstančius modelius, naujausias mados tendencijas ir jų pritaikymą sau bet kokiame amžiaus tarpsnyje. Juo labiau, kad savo mintimis šia kiekvienam žmogui aktualia tema surado laiko pasidalinti tikras šios srities profesionalas. Jevgenijus Gribovas, kažkada Maskvos technologijos instituto Leningrado filiale įgijęs inžinieriaus – konstruktoriaus specialybę, apie drabužių siuvimą, konstravimą, modelius bei audinius žino viską. Ir tokių dalykų, kurie neminimi jokiuose madų žurnaluose ar laikraščių straipsniuose.
Pirmiausia pokalbis nukrypo apie audinius. Jevgenijus Gribovas pabrėžė, jog būtent medžiaga, iš kurios siuvamas drabužis, yra visko pagrindas. Tik iš kokybiško audinio sukonstruotas drabužis atrodys gražiai. Deja, nors mūsų dienomis audinių pasiūla yra labai didelė, pasirinkti tikrai kokybišką medžiagą nėra jau taip paprasta. Atrodytų, kad viską turėtų lemti kaina, tačiau taip nėra: kartais netgi tikrai brangi medžiaga nepasižymi nepriekaištinga kokybe.
Pasak meistro, dabar tiesiog nėra tokių audinių, kaip TIKRA angliška vilna, ankstesnis drapas, tvidas, džersis, krepdešinas, krepžoržetas… Jų vietą užėmė kiti, turintys savo sudėtyje nemažai sintetikos. Naujiena buvo iš specialisto išgirsti, kad ant etiketės esančiais užrašais „100-procentinė vilna“, „100-procentinis šilkas“ ir pan., aklai tikėti negalima, mat tam tikro kiekio sintetinio pluošto jų sudėtyje vis vien bus. Jevgenijus Gribovas patarė, renkantis audinį, atsižvelgti į jo pagaminimo būdą: geriausiai dėvisi ruoželiu (eglute, tam tikrais raštais) išaustos medžiagos. Tuo tarpu karštai vasarai drabužius geriausia siūdintis iš audinio, kurį sudaro 50 proc. lino ir 50 proc. medvilnės. Nors tokia medžiaga ir lamdosi, ją nėra sunku išlyginti.
Anksčiau vaikiški drabužiai nebuvo siūdinami iš sintetinių audinių. Dabar ir vaikų rūbeliuose sintetikos apstu – o gaila. Nors jie ir nesiglamžo, juos vilkintys mažieji neretai būna alergiški, dirglūs, suirzę…
Tiesa, neretai gryno audinio atskiedimą sintetinėmis priemaišomis padiktuoja būtinybė. Ypač didele savybe susitraukti pasižymi natūralus šilkas: išskalbta gryno šilko skarelė gali susitraukti iki nosinės dydžio. Šilkiniai audiniai prieš siuvimą drėkinami. Apskritai individualius užsakymus priimančios siuvyklos visus audinius techniškai paruošia ir tiktai tada imasi siuvimo. Bet masinėje gamyboje to nedaroma.
Esminis Jevgenijaus Gribovo patarimas buvo toks: būtina turėti vieną kitą bazinį drabužį, savo spalva tinkantį prie veido, ir prie jo derinti visus priedus bei aksesuarus. Turi dominuoti dvi – trys pagrindinės spalvos (ne daugiau). Tarpusavy puikiai dera balta ir mėlyna, smėlinė ir ruda, geltona ir žalia spalvos, bazinėmis spalvomis visada buvo ir bus juoda, balta, raudona. Visada madingas yra trikotažinis audinys, tiktai rinktis jį reiktų tvirtesnio mezgimo, t.y. standesnį, išlaikantį formą. Trikotažinis drabužis turėtų turėti pamušalą arba būti dėvimas su apatiniais rūbais. Tada jis nelips prie kojų ir gražiai apgaubs figūrą.
„Visada bus madingas klasikinis švarkelis su atlapais ar be apykaklės, klasikinio kirpimo suknelė iš kokybiško audinio. Prieš įsigydami naują drabužį, visada pagalvokite, prie ko jis derės, kokius aksesuarus prie jo taikysite“, – pabrėžė meistras.
Patyręs specialistas palietė ir kitą itin aktualią drabužių dėvėjimo temą. Neretai rūbai sugadinami cheminėse valyklose. Sausojo valymo metu naudojamos cheminės priemonės išgraužia natūralų vilnonės medžiagos pluoštą, nepakitusi lieka tik sintetinė medžiagos dalis, taigi po tokio apšvarinimo drabužio kokybė būna jau nebe ta. Be to, cheminis valymas nepanaikina prakaito pėdsakų. Neretai po valyklos savo išvaizdą praranda pūkinės, sinteponinės striukės ir paltai. Tad, jeigu tik galima, lengvesnį drabužį vertėtų išskalbti pačiam. Geriausia – su ūkiniu muilu, visiškai išskalbiančiu dėmes ir nepaliekančiu baltų pėdsakų. Nebūtina naudoti vien kieto ūkiško muilo – juk jo yra ir skysto, galimo įpilti į skalbimo mašiną. Atskiro dėmesio reikalauja ir lyginimas. Neatidžiai lyginant, drabužį lengva sugadinti. Pavyzdžiui, tamsus trikotažinis audinys lyginamas tik iš išvirkščiosios pusės. Kiekvienai medžiagai parenkamas atitinkamas temperatūrinis lyginimo režimas: lyginimas garais, drėkinimas ir pan.
O kai kalba pasisuko apie siuvėjų darbo kasdienybę, sužinojome daug dar negirdėtų dalykų. Pasirodo, praeityje būta skirtingų audinių, skirtų vyrams ir moterims. Siuvėjai vyrai paprastai siūdavo tik vyrams, siuvėjos moterys – tik moterims. Dabartiniai specialistai turi mokėti viską, tačiau siauresnė specializacija tikrai turi savų privalumų.
Į praeitį negrįžtamai nugrimzdo laikai, kai apsidėvėjęs drabužis (tarkim, pasiūtas iš vadinamojo drapinio audinio), būdavo išverčiamas į kitą pusę ir vėl nešiojamas kaip naujas. Nenaudotos jokios klijuotinės detalės. „Tiesa, dabartinė drabužių gamyba yra pakankamai sudėtinga. Medžiagų įvairovė diktuoja savas sąlygas: kartais vien norėdamas sukirpti sudėtingo rašto audinį, turi sugaišti visą dieną. Ornamentą juk reikia derinti, be to, kiekviena medžiaga reikalauja savitos siuvimo technikos“, – pasakojo patyręs siuvimo technologas.
…Susitikimui skirtas laikas prabėgo nepaprastai greitai. Jevgenijus Gribovas vos spėjo atsakinėti į klausimus, kuriais jį berte apibėrė klausytojai. Po paskaitos senjorai vieningai pareiškė norintys ir ateityje dalyvauti panašios tematikos renginiuose.
