Tadas Rimeikis
Taip taip, nei kiek neperdedu, tą sakydamas: kelionė, apie kurią ketinu papasakoti, buvo išties neeilinė. Apie jos metu apžiūrėtą pirmąjį objektą – Grabijolų kaimą – savo straipsnyje jau papasakojo mano kolegė Eglė Šukytė, aš gi norėčiau pasidalinti įspūdžiais, kurių dovanojo apsilankymas Vievyje esančiame Geologijos muziejuje bei keliuose sakraliniuose objektuose. Taigi išties – ir į Žemės gelmių paslaptis gilinomės, ir dvasios tobulėjimo klausimais diskutavome…
Net neįtikėtina, kokia kažkada mūsų Žemelė buvo
Vievio mieste esančio Geologijos muziejaus (dar vadinamo Žemės gelmių informacijos centru arba Kerno saugykla) aplinką puošia gausybė riedulių. Apie juos pirmiausia ir prabilo mus pasitikęs šios įstaigos mokslinis darbuotojas Dainius Kulbickas. Jis atkreipė visų dėmesį į mediniame bareljefe iškaltą muziejaus emblemą – akmenį nešantį velnią. Tai – tas pats nelabasis, kuris ketino šiuo akmeniu sudaužyti bažnyčią, tačiau užgiedojęs gaidys visus jo ketinimus sužlugdė. „Po mitologinio velnio įvaizdžiu slepiasi ledynas, į Lietuvos teritoriją gabenęs įvairiausio dydžio riedulius, – pasakojo gidas. – Kuo ilgiau ledynas stūmė akmenis nuo jų atplėšimo vietų, tuo jie smulkėjo. Štai Estijos rieduliai stambesni už mūsų šalyje esančius“.
Šalia įvairuausio dydžio riedulių muziejaus teritorijoje išvydome aukštą metalinį bokštą. Pasirodo, tai kerno gręžimo platforma: nuo jos iš aukštai nusileidžiantis sraigtas gręžiasi į žemę. Prasiskverbęs porą metrų, toks grąžtas iškasa žemės stulpelį, kuris, ištrauktas į viršų, sudedamas į dėžes; po to grąžtas vėl skverbiasi gilyn. Giliausias žemės gręžinys Lietuvoje – 2,5 km. Jis išgręžtas per trejus metus. Vievio kerno saugykloje saugoma pati vertingiausia mūsų šalyje iškastų gręžinių dalis. Apskritai ši saugykla yra viena didžiausių Europoje, talpinanti apie 1000 gręžinių, sugrupuotų pagal išgavimo metus, vietoves, gylį. Išdėsčius šiuos uolienų stulpelius viena linija, ji driektųsi net 140 km.
Teiraujamės: o kam gi reikalinga saugoti tokius tokius uolienų pavyzdžius? Pasirodo, jie tarnauja moksliniams tyrimams. Seniau technologijos nebuvo taip gerai išsivysčiusios, kaip dabar; šių dienų metodai leidžia kur kas tiksliau nustatyti saugomų uolienų amžių, jų tankį, o pagal tai – sužinoti, kokie gi klimatologiniai ir geologiniai procesai vyko Žemėje. Taigi ankstesni uolienų pavyzdžiai mokslininkų yra nuodugniai tiriami. Giluminiai gręžimai labai brangūs, kainuoja milijonus eurų, taigi jų tiesiog neįmanoma imtis vien įdomumo dėlei. Vievio kerno saugykloje saugomų pavyzdžių kaina siekia dešimtis milijardų eurų.
Įdomu buvo sužinoti, kokio giliausio gręžinio esama mūsų planetoje. Pasirodo, jis išgręžtas Rusijoje, Kolos pusiasalyje. Gręžinio gylis – 12 km, jis buvo gręžiamas 20 metų ir nustotas gręžti tik SSRS iširus. Apžiūrėjome saugykloje kabantį Lietuvoje atliktų gręžinių vietų žemėlapį. Jų daugiau kaip tūkstantis – praktiškai kiekviename rajone. Daugiausia – Vakarų Lietuvoje. Čia, tektoninių lūžių vietose, yra susidariusios tuštumos, kuriose kaupiasi nafta. Mūsų šalyje išgaunamos naftos kiekis yra nedidelis, beveik visa ji eksportuojama, mat yra kokybiška, turi mažiau sieros junginių ir itin tinka brangių tepalų gamybai.
Apžiūrime visų Lietuvoje esančių naudingųjų iškasenų pavyzdžius. Pirmiausia – dolomitą, kasamą Šiaurės Lietuvoje, taip pat klintis, išgaunamas Naujojoje Akmenėje. Šiose iškasenose randami koralų pėdsakai liudija, jog žiloje senovėje Lietuvoje vyravo atogrąžų klimatas, teliūškavo seklūs ir šilti vandenys. Šilto klimato sąlygomis vešėjo „gintarmedžiai“ – senoviniai spygliuočiai, turėję labai daug sakų ir pagimdę dabartinį gintarą…
Anhidritas, gipsas, smėlis, žvyras, molis, geležies rūda – lietuviškos žemės dovanos mums. Ir, žinoma, neįkainojama brangenybė – požeminis vanduo. Gerti iš žemės gelmių ištrykštantį vandenį neturi galimybės daugelis Europos valstybių, savo poreikiams naudojančių upių ir ežerų vandenis.
Kiek daug įdomiausios informacijos šios ekskursijos metu išgirdome! Ypač – apie mūsų planetos sandarą, jos formavimosi etapus, apledėjimus ir vulkaninius procesus, gyvybės formavimosi raidą. Gavome naujų žinių ir apie žemės plutos storį, ir apie kristalinį pamatą, ant kurio formuojasi nuosėdinės dangos, ir apie tai, kokie procesai veikė Lietuvos teritoriją, kol ji tapo tokia, kokia yra dabar. Gido pasakojimą lydėjo įdomios muziejaus ekspozicijos apžiūra. Ką ir besakyti, tai buvo tikras ekskursas ne tik į mūsų planetos gelmes, bet ir į jos formavimąsi. Net neįtikėtina, kokia kažkada mūsų Žemelė buvo, ir kokia jos ateitis gali būti po milijionų metų…
Stačiatikybės klestėjimo laikų paminklas
Vykstant automagistrale iš Vilniaus į Kauną, dėmesį visuomet patraukia dešinėje kelio pusėje stovinti balta grakšti cerkvė. Tai – Vievio Dievo Motinos Ėmimo Į Dangų vardu pavadinti stačiatikių maldos namai. Į juos irgi vingiavo mūsų asociacijos narių ekskursinis maršrutas – tądien buvome nusprendę susipažinti su kelių skirtingų religinių bendruomenių gyvenimu.
Prie cerkvės mūsų jau laukė šios cerkvės parapijietė Svetlana Berezovskaja, svetingai pakvietusi užsukti į vidų. Pasigrožėję jaukiu neseniai suremontuotos cerkvės interjeru, susėdome maloniam pasibendravimui. Labai norėjosi ne tik daugiau sužinoti apie šio kultinio statinio istoriją, bet ir apie stačiatikybę išpažįstančių vietos parapijiečių gyvenimą. Ponia Svetlana buvo puiki pašnekovė, atskleidusi ne tik daugybę įdomių istorinių faktų, bet ir supažindinusi su stačiatikybės tiesomis, apeigomis, šventėmis bei tradicijomis.
Įdomu buvo sužinoti, kad Vievyje nuo XIV amžiaus iki 1810 metų veikė stačiatikių vyrų vienuolynas. Kunigaikštis Gediminas savo stačiatikės žmonos, Polocko kunigaikštytės garbei leido čia įsikurti stačiatikių vienuoliams. Minėtasis vienuolynas ypač suklestėjo XV – XVI amžiuje, kai stačiatikybės židiniais LDK ypač rūpinosi garsūs LDK didikai – Valavičiai, Tiškevičiai, Oginskiai, Giedraičiai, Pacai… Prie Vievio stačiatikių vienuolyno veikė mokykla, kurioje pamokos vykdavo senąja slavų kalba. Stačiatikybė skatino mokslą, taigi Vievis tapo vienu iš didesnių švietimo centrų. Ypač rėmė vienuolius didikas Bogdanas Oginskis, brolijai padovanojęs tris kaimus, 500 dešimtinių žemės, ežerą. Įdomu tai, kad atliekant žemės darbus, cerkvės prieigose buvo rasti senųjų pastatų (pirties, ledainės, gyvulių tvarto) likučiai. Tai – rimtas argumentas, liudijantis, kad būtent toje vietoje ir stovėjo senasis vienuolynas, nes vienuoliai juk turėjo save išlaikyti ir dirbo vienuolyno ūkyje.
XVII a. pradžioje prie vienuolyno buvo įkurta spaustuvė, spausdinusi knygas kirilica. 1619 metais čia buvo išspausdinta Meletijaus Smotrickio „Slavų gramatika“, iš kurios mokėsi ir Michailas Lomonosovas. Iki 1660 metų spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Spaustuvė veikė iki 1646 metų. Po Bogdano Oginskio mirties vienuolynas ėmė nykti, nes Oginskio palikuonys perėjo į katalikybę ir vienuolyno reikalai jiems mažai rūpėjo. XVIII a. pab. vienuolynas buvo reorganizuotas į paprastą kaimo parapiją. 1812 metų karo su Napoleonu metu cerkvę, vienuolyną ir spaustuvę apiplėšė ir sudegino pro šalį traukusi prancūzų armija. Tik 1843 m. cerkvė vėl buvo atstatyta, tačiau vienuolynas atkurtas nebuvo.
Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė smarkiai nukentėjo nuo artilerinio apšaudymo, tačiau po karo parapijos lėšomis vėl buvo suremontuota. Dabar cerkvėje mišios aukojamos kiekvieną sekmadienį ir švenčių dienomis. Parapijiečiai atvažiuoja iš Vievio, Elektrėnų, Vilniaus, Kauno ir aplink esančių kaimų. Beje, Vievio stačiatikių kapinėse stovi Visų rusų šventųjų koplyčia, iškilusi 1936 metais. Tai – lyg maža cerkvė, turinti ir ikonostasą, ir altorių, ir ikonų…
Malda – tylos ir ramybės aplinkoje
Gražiai atsisveikinę su ponia Svetlana, riedame toliau. Mūsų kelias vingiuoja į vieną išskirtinę vietą – norime aplankyti Kaišiadorių rajone, Paparčiuose, esantį Betliejaus šv. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų ir šv. Brunono moterų vienuolyną. Pakeliui, tiesa, pasigrožime Elektrėnų šv. Mergelės Marijos, Kankinių karalienės, bažnyčia. Grakštus jos pastatas patraukia dėmesį savo elegantiškomis kolonomis ir balta spalva. Šiems maldos namams dar nėra nė keturiasdešimties metų, savo architektūriniais sprendimais ir interjeru jie tikrai neeiliniai.
Minėtasis vienuolynas Paparčiuose irgi įsikūrė visai neseniai, po Nepriklausomybės atkūrimo. Tuometinio kardinolo Juozo Bačkio kvietimu 1994 metais į Lietuvą atvyko keturios kontempliatyvaus, tai yra gana uždaros ir griežtos regulos, vienuolyno vienuolės, ieškojusios vietos dar vienam naujam savosios kongregacijos padaliniui įsteigti. Lietuvoje joms patiko: Paparčiai stovi atokiau nuo didžiųjų kelių ir triukšmingesnių vietovių, gražios gamtos apsupty, o to tikrai reikėjo į platesnį pasaulį neinančioms ir apaštalavimo misijos nesiimančioms vienuolėms. Netrukus „budėjimo maldoje“ misiją atliekančios vienuolyno seserys jau galėjo glaustis po naujo vienuolyno ir naujos bažnyčios stogu. Lietuvoje kontempliatyvių, vadinamųjų „maldos vienuolynų“ esama mažai, sovietinė valdžia pasistengė juos sugriauti, taigi tikinčiųjų bendruomenė nauja seserija tik apsidžiaugė. Juk kuo daugiau nuoširdžios maldos į Dievą, prašant padėti išspręsti sunkiai išsprendžiamas tautos ir jos žmonių problemas, tuo geriau.
Šiuo metu pasaulyje veikia tik 37 šios kongregacijos vienuolynai, vienijantys apie 700 vienuolių. Paparčiuose gyvena šešiolika seserų, ir viena kandidatė į vienuoles. Dauguma jų – lietuvės, viena latvė, viena lenkė ir viena vokietė.
Apie savo seserijos gyvenimą mums įdomiai papasakojo viena iš šio vienuolyno vienuolių, sesuo Aušrinė. Vienuolės meldžiasi 7 kartus per dieną: tiek bendrųjų pamaldų metu, tiek vienos savo celėse. Gyvena jos tiek vadinamuosiuose Aukštutiniuose, tiek Žemutiniuose namuose esančiose atskirose celėse. Žemutiniai namai skirti vienuolėms, atliekančioms įvairius ūkio darbus ir priimančioms svečius. Beje, vienuolyne esama Priėmimo namų pasauliečiams, atvykstantiems į vienuolyną pasimelsti, pabūti su savimi, jie dalyvauja ir pamaldose.
Savo išgyvenimu vienuolyno seserys rūpinasi pačios. Vienuolės tapo ikonas, siuva ir siuvinėja liturginius drabužius, iš medžio, metalo, gintaro, odos, molio gamina įvairius meniškus dirbinius – medalikėlius, skulptūrėles, rožinius, ruošia įvairių arbatų rinkinius, verda vaistinius sirupus, kopinėja medų… Jų darbelių įsigijome ir mes. Aišku, iš to išsilaikyti vienuolėms būtų sunku, bet yra rėmėjų, kurių aukos labai praverčia. Lėšų perveda įvairios organizacijos, firmos, žinomi verslininkai, aukoja atvykstantys svečiai. Padeda ir centrinis šios kongregacijos vienuolynų fondas.
Sesuo Aušrinė papasakojo apie gyvenimo ir maldos vienuolyne ritmą, apie stojant į vienuolyną duodamus įžadus ir pažadus ir apskritai apie dvasios bendrystę, be kurios nebūtų įmanomas sugyvenimas bendroje uždaroje erdvėje. Ilgokas pabendravimas, malonus ir šiltas, visiems mums paliko ne tik didelį įspūdį – jis paskatino dar kartą pamąstyti apie mūsų gyvenimo šioje Žemėje prasmę, maldos svarbą ir tikėjimo galią.
Kelionės nuotraukos
