Projekto, skirto dezinformacijos ir manipuliacijos reiškiniams mūsų visuomenėje analizuoti, organizatoriai stengėsi minėtąją temą išnagrinėti kuo įvairiausiais aspektais. Klaidinančios informacijos platinimo priežastys, melagienų skleidėjų ir manipuliatorių veiklos metodai, dezinformacijos atpažinimo būdai ir kiti aktualūs klausimai buvo plačiai aptarinėjami per paskaitas, seminarus ir diskusijas. Viename iš paskutiniųjų projekto užsiėmimų pasistengta detaliau ištyrinėti erdvę, kurioje bręsta žmones klaidinančios žinios. Tarpusavyje šia tema diskutavę temos analitikai Aidas Petrošius ir Remigijus Samuilevičius sutartinai pabrėžė, jog būtent aplinka itin sąlygoja tai, pasieks dezinformacija savo tikslą ar ne. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pagrindines šios diskusijos mintis.
Aidas Petrošius. Kalbant apie dezinformacijos tikslus ir motyvus, reikia pabrėžti, jog jų esama įvairių: politinių, finansinių, ideologinių, karinių-žvalgybinių… Politinės dezinformacijos tikslas – diskredituoti savuosius oponentus, paveikti rinkimų rezultatus, destabilizuoti padėtį šalyje, silpninti pasitikėjimą valdžios institucijomis. Politiniai tikslai yra pagrindinė priežastis dezinformacijai ir propagandai naudoti. Finansiniams tikslams siekti valstybės retai pasitelkia dezinformaciją kaip įrankį: materialinei naudai gauti melagienomis dažniausiai pasinaudoja nusikaltėliai – telefoniniai sukčiai, įvairios finansinių machinatorių grupuotės, besipelnančios iš apgaulių internetinėje erdvėje. Tuo tarpu ideologinės dezinformacijos motyvai yra politikos dalis priešiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių valstybių arsenale. Kai kalbame apie mums draugiškas šalis, pastebime, kad jos dezinformacijos nenaudoja, o tarpusavio klausimams spręsti pasitelkia viešosios diplomatijos priemones. Klaidinančios melagienos pasitarnauja, norint išgąsdinti, laikyti nuolatinėje įtampoje aplinkinių šalių gyventojus, su tuo nuolat susiduria tiek Rusijos Federacijos, tiek Kinijos Liaudies Respublikos kaimynai, verčiami nuolat jausti grėsmę.
O karinėje žvalgyboje dezinformacija buvo naudojama visais laikais; ne veltui sakoma, kad karas baigiasi ne tada, kai nustoja šaudyti pabūklai, o tuomet, kai priešo kariai patiki savo misijos beviltiškumu.
Remigijus Samuilevičius. Karinė-žvalgybinė propaganda labai aktuali dabar, vykstant karui Ukrainoje. Mūsų žmonės labai įsitempę, nes daugelis yra įsitikinę: jeigu Ukraina žlugs, karas labai greitai gali ateiti ir pas mus. Nerimaujame: kuri palūš pirma: Rusija ar Ukraina? Kiek ilgai ukrainiečių kariuomenė sugebės atlaikyti rusų invaziją? O tai, kokia propaganda dabar skleidžiama JAV, siūlant ukrainiečiams paaukoti dalį savo šalies teritorijos Rusijai, kad ši pagaliau nutrauktų karo veiksmus, yra ne kas kita, kaip pati tikriausia manipuliacija. Bandoma morališkai palaužti ukrainiečių kariuomenės dvasią, jos norą priešintis okupantams, nepaisant to, kad kariai šitiek kraujo jau yra pralieję dėl Donbaso!
Aidas Petrošius. Rusijos Federacija išties siunčia pasauliui pranešimus: ji galinti kariauti tiek metų, kiek reikės ukrainiečiams nugalėti. Save rusai vaizduoja kaip labai stiprius ir ryžtingus – šitaip bandoma palaužti Ukrainos kovotojus. Bet to, kas skelbiama iš JAV pusės, aš dezinformacija nevadinčiau: ten vyksta derybinis taikos siekimo procesas, susitinka abiejų priešininkų komandos. Jų derybinės pozicijos – tai ne dezinformacija.
Remigijus Samuilevičius. Manyčiau, kad karo klausimu galima būtų padaryti tokią išvadą: jei nori gerai suprasti karo mechanizmą, reikia žinoti pagrindines dezinformatorių naudojamas „klišes“. Priešas visada teigs, kad karą sukėlė ne jis, o buvo kitos pusės užpultas; kad jo kariai kovoja vardan šviesaus tikslo, o kas su tuo nesutinka – yra tikras savosios šalies išdavikas. Amerikiečių autorius, parašęs knygą apie Niurnbergo procesą, mini Jozefą Gebelsą ir jo garsųjį atsakymą į klausimą, ar gali kilti karas demokratinėje valstybėje. Pasak Gebelso, tikrai gali, juk žmogui į galvą galima įkalti bet ką. Tam puikiai pasitarnauja tokios dezinformacinės idėjos, kaip: jūs esate nusipelnę gyventi geriau, to trokšta visi normalūs mūsų šalies piliečiai, o jei nenorite kariauti vardan šio tikslo – ką gi, išduodate savo tautą ir jos šviesią ateitį. Iš tokio Gebelso atsakymo tampa labai aišku, kodėl Vokietija sukėlė karą.
Rusija teigia norinti palaužti Ukrainoje tariamai gimstančias nacizmo idėjas, tik neaiškina, kokios jos ir kuo jos gresia Rusijai. Tai – pagrindinis jos propagandos teiginys.
Aidas Petrošius. Apskritai kalbant apie propagandą ir dezinformaciją, verta pastebėti, kad jos tikslas nėra ko nors išmokyti žmones: tiesiog siekiama juos priversti elgtis taip, kaip norėtų skleidžiamų idėjų platintojai. Kalbant apie Kremliaus režimo skleidžiamą apgaulingą informaciją Ukrainos atžvilgiu, matyti, jog melagienomis pirmiausia stengiamasi įtikinti pačios Rusijos gyventojus dėl paties karo reikalingumo. Rusija neieško jokio sudėtingesnio karo priežasčių pagrindimo, o pasitelkia pačius paprasčiausius populistinius metodus. „Tie, su kuriais kariaujame, yra niekšai, besivadovaujantys nacistinėmis ir fašistinėmis idėjomis! Esame taikos siekianti šalis, nesitaikstanti su tuo! Mūsų taikdariška armija kovoja prieš kraugeriškas ukrainiečių ir jų pakalikų ordas ir jų diktatoriškų vadų užmačias!“ Visą savo demagogišką propagandą rusai stengiasi supaprastinti iki pačių primityviausių formuluočių: ukrainiečiai – nacistai, Vakarų šalių politika dabar prilygsta Hitlerio laikų nacistinės Vokietijos politikai, o ir NATO tikslas vienintelis – užkariauti Rusiją. Tokius propagandinius metodus Rusija naudojo praeityje, naudoja ir dabar, juk jie tikrai veiksmingi. Žmogui visada lengviau suprasti paprastą paaiškinimą, negu gilintis į sudėtingas priežastis ir jų niuansus.
Remigijus Samuilevičius. Na, o kalbėdami apie dezinformaciją ne Rusijoje, o kai kuriose Europos šalyse, neišvengiamai turime paminėti Vengriją su jos garsiuoju lyderiu Viktoru Orbanu. Vengrijos ministras pirmininkas užsispyrusiai varo destruktyvią politiką, norėdamas žūtbūt išlikti valdžioje. Savo žinioje jis laiko spaudą, aktyviai propaguojančią jo mintis, ir jam, atrodo, visiškai nesvarbu, kad Europos Sąjunga nusistačiusi prieš jo veiklos metodus ir ne sykį yra baudusi Vengriją finansiškai. Tai – akivaizdus pavyzdys, kaip reikia manipuliuoti visuomenės nuomone, kad, nepaisant nieko, laimėtum rinkimus…
Aidas Petrošius. Garsusis rusų bolševikas Leonas Trockis kažkada yra rašęs instrukcijas, kaip reikia organizuoti perversmus. Svarbiausiu dalyku jis laikė telegrafo ir kitų „susižinojimo priemonių“ užgrobimą. Orbanas ir jo korumpuotų bičiulių partija FIDESZ yra užvaldę šalies žiniasklaidą ir šitokiu būdu dominuoja jos informaciniame fone. Net ir nepritariantys Orbano idėjoms vengrai rizikuoja patikėti jo skleidžiamomis tiesomis, nes alternatyvių nuomonių tiesiog neskelbiama. Bet kokios demokratijos išlikimo garantas – nepriklausoma žiniasklaida, skelbianti alternatyvias nuomones, viešinanti nemalonius faktus ir apskritai – atliekanti „sarginio šuns“ funkciją. Vengrijos spaudoje ir internetinėje erdvėje tiesiog neaptiksi publikacijų, skelbiančių apie šalyje siaučiančią korupciją – vietoj to pilna valdžią liaupsinančių publikacijų, pjudančių politinius oponentus. Vengrams į galvą kalama mintis, jog jų šalyje viskas klostosi puikiai. Panašūs dalykai vyksta ir Rusijoje bei Baltarusijoje, nedemokratinėse Vidurio Azijos valstybėse. Valdžia kontroliuoja žiniasklaidą, piešiančią gražius šalies gyvenimo vaizdus, o gyventojai turi ribotą galimybę susižinoti, kaip yra iš tikrųjų. Didžioji jų dalis tiesiog tiki skleidžiama propaganda. Panašiai juk buvo ir sovietinės okupacijos laikais. O kad žmonių sąmone lengva manipuliuoti, puikiai žino rinkodaros ir reklamos specialistai. Penkis kartus per valandą pakartojus, kad „Fairy“ yra pati geriausia indų plovimo priemonė, po kelių savaičių žmogus ir naktį prikeltas tą pavadinimą pasakys.
Remigijus Samuilevičius. Nemaža mūsų šalies gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, yra tvirtai įsitikinę, kad į valdžią žmonės veržiasi tiktai dėl ekonominės naudos. Ir kad visų politiniai tikslai tvirtai grįsti finansiniu savanaudiškumu.
Aidas Petrošius. Jie tikrai gali būti grindžiami, gyvenant nedemokratinėse šalyse, kurių valdžiai paklusni žiniasklaida tradiciškai žada šviesų rytojų, kuris, deja, taip ir neskuba išaušti. Dėl vis nesulaukiamo stebuklo valdantieji tradiciškai kaltina išorines aplinkybes, netikusią tarptautinę politiką ir nesusiprantančius kaimynus. Didelės ir galingos finansinės grupuotės, ypač įsikūrusios Pietryčių Azijoje, kiekvieną dieną išvilioja milžiniškas pinigų sumas iš nieko neįtariančių žmonių. Jos atakuoja Vakarų šalis, sumaniai išnaudodamos dezinformaciją ir melagienas. Propaganda seka pasakas apie stebuklingas investicijas, kurių dėka vos už kelis eurus gali tapti milijonieriumi. Sukčiavimas telefonu, toks paplitęs ir pas mus, yra pati smulkiausia finansine nauda grindžiamos dezinformacijos ar manipuliacijos forma.
Remigijus Samuilevičius. Susidaro vaizdas, kad tuo užsiimančias dideles finansines korporacijas remia tam tikri visuomenės sluoksniai…
Aidas Petrošius. Veikia ir pavieniai sukčiai, ir organizuotos jų grupės; antra vertus, apgavystės yra įgavusios tokį platų mastą, kad su jomis susidoroti tiesiog nesama vilties. Žinoma, įvairių šalių valdžios institucijos kovoja su šia grėsme, bando ją įveikti ir tarptautinės teisėsaugos organizacijos, tokios, kaip Interpolas ir kt.Tačiau čia reikia prisiminti, kad esama šalių, kurių valdžia investuoja į finansinių sukčiavimų sritį. Tarkim, Šiaurės Korėja, pakankamai atsiribojusi nuo pasaulio ir leidžianti sau tiesiog piratauti.
Remigijus Samuilevičius. Man norėtųsi plačiau prabilti apie ideologinius dezinformacijos motyvus. Pavyzdžiui, nemažai jų liečia emigracijos – imigracijos temas. Visi matome, kad imigrantų skaičius Europoje auga, ir Lietuva – ne išimtis. Su tuo susijęs ir neigiamos informacijos srautas, lydintis atvykėlius. Ypač negatyvus vietinių gyventojų požiūris sustiprėja, nutikus kokiam nors su imigracija susietam įvykiui. Prisiminkime neseniai Australijoje įvykusias žydų tautybės žmonių žudynes per Chanukos šventę. Kokios politikos valstybės, tarp jų ir Lietuva, turėtų laikytis, kad ji būtų objektyvi imigrantų atžvilgiu?
Mano nuomone, pirmiausia derėtų dažniau skelbti statistines žinias: kiek tų imigrantų Lietuvoje esama, iš kokių šalių jie daugiausia atkeliavę, ką veikia, kur dirba? Pavyzdžiui, Vokietijoje labai griežtai ši statistika vedama: ten suregistruojamas kiekvienas imigrantų apgyvendinimo atvejis.
Aidas Petrošius. Kitataučių ir kitatikių tema visada buvo derlinga dirva nedraugiškai propagandai ir dezinformacijai. Mumyse tiesiog užprogramuota ksenofobija – nepasitikėjimas „kitokiais negu mes“: kalbančiais nežinoma kalba, skirtingai atrodančiais, tikinčiais kitais dievais. Ne viena šalis nuo senų laikų stengdavosi atvykėlius apkaltinti visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Ypač Rusija, mėginanti sukiršinti europiečius tarpusavyje, teigdama, kad jie sparčiai islamizuojasi. Taip, reikia pripažinti faktą, kad pasaulyje islamą išpažįstančių žmonių yra labai daug ir jų vis daugėja, tačiau kaltinti juos nuolatiniais tvarkos pažeidinėjimais europinėse šalyse tikrai nedera. Įsigilinę, kiek kokioje šalyje yra musulmonų ir koks procentas jų įvykdo nusikaltimus, matysime, jog nusižengusių žmonių skaičius jų tarpe tikrai nėra didesnis už kitas religijas išpažįstančių nusikaltėlių skaičių. O gal net mažesnis. Bet mes kažkodėl esame linkę kaltinti tuos, kurių nemėgstame, o gal net prisibijome. O tuo itin naudojasi nedraugiškos šalys, mums vis primindamos imigrantų keliamas grėsmes. Tai – klasikinė dezinformacija, skirta mūsų gretose paplitusiai ksenofobijai išnaudoti. Imigraciją Rusija nurodo kaip vieną iš priežasčių, kodėl Europai ji jaučia priešiškus jausmus.
Deja, ir Europos Sąjungos šalyse vis dažniau pasigirsta balsų, pasisaknčių už radikalią dešiniųjų jėgų politiką.
Aidas Petrošius. Mūsų jau minėtas Viktoras Orbanas ir jo FIDESZ partija Europoje, vienijanti pasiturinčių žmonių grupės įkurto politinio judėjimo narius, nėra klasikinė dešiniosios pakraipos partija. Tai tiesiog grupuotė, kuriai pavyko užgrobti valdžią. Bet kad dešinieji per pastaruosius 10 – 15 metų Europoje kelia galvas – neabejotinas faktas. Tai susiję ir su tuo, kad per pastaruosius dešimtmečius turėjome kelias migracijos bangas iš Afrikos bei Viduriniųjų Rytų, ir tokie migracijos pliūpsniai europiečiams tikrai sukėlė nerimą bei dešiniųjų politinių jėgų suaktyvėjimą. Kraštutiniai dešinieji yra populistai, visą savo politiką siejantys su gąsdinimais ir visuomenės narių supriešinimais. Mat baimė, nerimas, neapykanta vidiniam ir išoriniam priešui žmones suvienija daug stipriau negu pozityvus nusiteikimas. Nors Europos Sąjungos šalių politika remiasi moralinėmis vertybėmis, yra pozityvi, kraštutiniai dešinieji nesiliauja kalbėję apie priešus, nuo kurių būtina atsiriboti. Jie sugeba mobilizuoti tam tikras jėgas, juk specialiai stengiasi prabilti apie dalykus, kurie žmonėms kelia egzistencinį siaubą ir žadina išlikimo instinktus. Tad nenuostabu, kad dešiniųjų ideologija sulaukia pritarimo. Tik reikia tikėtis, jog tai netruks amžinai.
Remigijus Samuilevičius. Bet pripažinkime, jog tam tikrų grėsmių vis dėlto esama. Demografinė situacija Europos šalyse prastėja, ima stigti darbo jėgos, ir tai skatina atvykti imigrantus.
Aidas Petrošius. Labiausiai imigraciją skatina ekonominis ir karinis nestabilumas Vidurio ir Šiaurės Afrikoje bei Vidurio Rytuose. Jis stumia šių šalių gyventojus ieškoti saugesnio gyvenimo, o ne vadovautis noru praturtėti, atimant darbo vietas iš europiečių.
Remigijus Samuilevičius. Vis dėlto ne vienam Lietuvos gyventojui kyla įtarimas, kad mūsų valdžia ne visą informaciją pateikia objektyviai. Tą daro specialiai, nes nesugeba tinkamai susitvarkyti su imigrantų srautais. O ir šio reiškinio grėsmės vertinamos nepakankamai. Pastaruoju metu, pavyzdžiui, itin padaugėjo rusakalbių imigrantų. Iš kur jie atsirado ir ką čia veikia, tinkamo paaiškinimo iš valdžios nesulaukiame. Pateikiami tik bendri skaičiai, be detalesnės analizės.
Aidas Petrošius. Nesuprantu, kur čia įžvelgiate problemą – ar kad nežinome, kiek yra atvykusių rusakalbių, ar kad jie mums ne itin patinka? Aš pats esu tyrinėjęs rusakalbių imigrantų Lietuvoje temą ir galiu pasakyti štai ką.
Prasidėjus politinių protestų bangai Baltarusijoje, į mūsų šalį atvyko 40 – 50 tūkstančių baltarusių, bėgančių nuo A. Lukašenkos režimo. Kilus karui Ukrainoje, atvažiavo daugiau kaip 70 tūkstančių ukrainiečių; nemažai jų – iš rytinių Ukrainos rajonų, taigi rusakalbių. Prasidėjus karinei invazijai, kilo sujudimas ir Rusijoje, mat anaiptol ne visi šios šalies gyventojai pritaria Kremliaus veiksmams. Ne visi vyrai norėjo būti mobilizuojami į karą – dalis jų spėjo išvykti į užsienį, o Lietuvoje tokių atsidūrė apie 40 tūkstančių. Štai šie skaičiai ir atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje padaugėjo rusakalbių. Mūsų šalies gyventojų skaičius pastaruoju metu išaugo penkiais procentais, ir tie procentai susiję su rusakalbiais. Per pirmosios ir antrosios Rusijos karinės invazijos į Ukrainą laikotarpį į Lietuvą atvyko Klaipėdos dydžio miesto gyventojų skaičius.
Remigijus Samuilevičius. Bet juk žmonės nori žinoti, ką veikia jų imigrantai kaimynai. Jeigu valdžia nenori dalintis tokia informacija, sutikite, tai irgi tam tikrai manipuliacijos forma.
Aidas Petrošius. Bet tokie tyrimai ir apklausos atliekami nuolat ir skelbiamos publikacijos. Tuo užsiima Tautinių reikalų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Tiesiog reikia detaliau pasidomėti.
Remigijus Samuilevičius. Išvadą suformuluočiau tokią: nepakankama informacija apie kitataučių gyvenimą Lietuvoje ne tik gimdo dezinformacijos bangą – ji kelia įtampą visuomenėje.
Aidas Petrošius. O aš manau, jog didžiausią įtampą kelia tokių valstybių, kaip Rusija ir Baltarusija, informacinio karo padariniai. Jau kalbėjome apie tai, kad ideologiniai motyvai dezinformacijai labai tinka, ir kad į kitataučius bei kitatikius orientuota kritika visuomet bus veiksminga. Tai – priemonė įžiebti trintį bet kurioje visuomenėje. Manau, jog tai, kad mes tiek daug kalbame apie Lietuvoje gyvenančius imigrantus, yra puikus įrodymas, jog priešiškų valstybių skleidžiama dezinformacija yra veiksminga. Pats Kremlius labai suinteresuotas kiršinti vietos gyventojus su rusakalbiais Baltijos šalyse ir vėliau tai traktuoti, kaip tų šalių gyventojų nepakantumą jiems.
Remigijus Samuilevičius. Sutinku su tuo. Nerimą, beje, kelia ir tai, jog į Lietuvą atvykę rusakalbiai žmonės yra labai prisirišę prie rusiškų ir baltarusiškų informacinių kanalų, o ir dalis mūsų šalies gyventojų juos mielai žiūri, pasinaudodami nelegaliai įsigytais atitinkamais televizijos priedėliais. Mano nuomone, valdžia vis dėlto turėtų labiau nušviesti imigrantų, ypač naujai atvykusių į mūsų šalį, gyvenimą. Gal paskelbti jų apklausas, dažniau pakviesti į radijo ir televizijos laidas. Beje, imigrantų tarpe yra daug išsilavinusių žmonių. Mane, pavyzdžiui, labai maloniai nuteikė pabendravimas su Lietuvoje gyvenančiais turkų tautybės asmenimis. Jų organizacija – „Balturka“ – daug daro sėkmingai imigrantų integracijai į mūsų visuomenę, turpkultūrinių ryšių stiprinimui. Daugelis esame girdėję ir iš Maskvos atvykusio ir Palangoje gyvenančio profesoriaus Igorio Lipsico pasisakymus. Jį, garsų Rusijos ekonomistą ir vieną iš Maskvos Aukštosios ekonomikos mokyklos įkūrėjų, Rusijos valdžia yra paskelbusi „užsienio agentu“ ir uždraudusi jo rašytus bendrojo lavinimo ir aukštosioms mokykloms skirtus vadovėlius. Profesorius aktyviai bendrauja su mūsų šalies verslininkais, politikais, mokslininkais.
Bet, žinoma, dalis atvykėlių savo tolesnio gyvenimo nežada sieti su Lietuva. Tokie ir lietuvių kalbos nesimoko.
Aidas Petrošius. Ne sykį esu pabrėžęs, jog gyvename laikais, kai dar niekad nebuvo tiek informacijos, kiek dabar. Ir tai tampa nemaža kliūtimi, norint žmones apie kažką informuoti. Nei jei vyriausybė norėtų dažniau prabilti apie į Lietuvą atvykstančius asmenis, jai reiktų prasiskverbti pro milžinišką informacijos srautą. Juk mūsų žiniasklaidoje kiekvieną minutę paskelbiamos trys naujienos, per mėnesį tokių – 50 tūkstančių! Taigi dar klausimas, ar skelbiama informacija visada pasiekia skaitytoją?
Remigijus Samuilevičius. O jeigu pasitelktume nevyriausybines organizacijas? Bendravimo ir bendradarbiavimo problemos išlieka, ir jas reikia spręsti.
Aidas Petrošius. Tai būtų veiksmingas būdas, jeigu žmonės jaustų norą vieni kitus geriau pažinti. Bet praktika rodo, jog šie dalykai vyksta tikrai lėtai: tik labai nedaugeliui šalių yra pavykę sukurti tarpusavio pasitikėjimu grįstą tarpkultūrinę erdvę. Gal kada nors Lietuvai ir pasiseks.
Remigijus Samuilevičius. Dar labai norėčiau mūsų diskusijoje paliesti pilietiškumo ugdymo temą. Sutikime – blogai, jei Lietuvoje gyvenantis žmogus nejaučia pilietiško ryšio su savo valstybe. Žinoma, iš dalies taip atsitinka todėl, kad žmogus valstybę ima ir sutapatina su valdžia. Ir išeina taip: visos valdžios blogos, taigi nėra jokio reikalo būti tokios valstybės patriotu ir ją mylėti. O juo labiau – prireikus ją ginti. Bet juk tik mylėdamas savo Tėvynę, žmogus randa jėgų pasipriešinti ir dezinformacijai.
Aidas Petrošius. Iš kitų pasaulio šalių patirties žinome: kuo stipresnis žmonių pilietiškumo jausmas, kuo sutelktesnės bendruomenės, tuo stipriau pasipriešinama dezinformacijai ir tuo sunkiau gyventojus supriešinti tarpusavyje bei įdiegti jiems baimės jausmą. Stiprios bendruomenės gimsta iš stipraus žmonių pasitikėjimo vieni kitais. Pasitikėjimas anaiptol nereiškia visų nuomonių sutapimo: mes galime mąstyti skirtingai, tačiau prireikus veikti sutartinai ir sukurti saugią aplinką savo šalyje, užkirsti kelią nusikalstamumui ir t.t. Vienas iš esminių pilietiškumo principų – tarpusavio pagarba. Ne galvojimas, kad esi geresnis už kitus ir, žinoma, ne savo asmeninės vertės sumenkinimas.
Remigijus Samuilevičius. Ar, Jūsų nuomone, mūsų pilietinėje erdvėje laikomasi korektiško ir pagarbaus bendravimo?
Aidas Petrošius. Kadangi pilietinė bendruomenė gimsta iš laisvų žmonių, neabejingų tam tikram tikslui, aš niekada neieškočiau tokios bendruomenės apraiškų tarp valdžios asmenų. Pilietinė bendruomenė – tai mes.
Remigijus Samuilevičius. Bet pripažinkime, kad nepagarbus politikų elgesys trukdo pilietinės visuomenės formavimuisi. Jis tiesiog kelia daug įtampos visuomenėje.
Aidas Petrošius. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, politika niekada nesti subtili, ji visada reikalauja išmušti oponentą iš vėžių, sugebėti „užlipti ant bačkos“ ir parėkauti, taigi tame nėra nieko stebėtina. Taip politika „veikia“. O dėl žemo kultūros lygio politiniuose debatuose – tai juk iš principo globali problema, ji egzistavo visais laikais, egzistuoja ir dabar. Prisiminkime Dviejų Tautų Respubliką: bajorai kapodavosi kardais dėl politinių nesutarimų netgi bažnyčių šventoriuose. Visais laikais, kad būtum pastebėtas, turi elgtis drąsiau ir ryžtingiau už kitus.
Remigijus Samuilevičius. Ypač daug diskusijų kyla dėl dabartinės mūsų prezidento pozicijos įvairiais klausimais. Pastebime nepagarbą pačiai prezidento institucijai, o juk to neturėtų būti.
Aidas Petrošius. Manau, kad kiekvienos institucijos reputacija laikosi ant jos vadovo ar vadovės pečių. Jeigu vadovas nesusitvarko, institucija tikrai nepelnys žmonių pasitikėjimo. Institucijos vertos mūsų pasitikėjimo tiek, kiek sėkmingai susidoroja su savo pareigomis. Jeigu dirbama prastai, turime ne teisę, o pareigą kritikuoti jų veiklą. Taip jau surėdyta demokratinėje visuomenėje.
Remigijus Samuilevičius. O ar mūsų visuomenės informavimo priemonės skiepija pozityvumą savo valstybės atžvilgiu?
Aidas Petrošius. Manau, kad žiniasklaida sau tokio uždavinio nekelia. Antra vertus, ji, o ypač socialiniai tinklai, verčia sureaguoti į aktualijas greičiau negu spėjame jas apmąstyti. Neigiamos naujienos yra daug paklausesnės už pozityvias; ne žiniasklaida, o jos auditorija sprendžia, kokioms naujienos teikti pirmenybę. Jeigu kalbame apie pilietinę visuomenę, mums nebūtina minėti masinės informacijos priemonių. Jeigu susitiksime ir kalbėsimės kaip žmonės, mūsų rankose atsidurs pozityvus naratyvas. Nereikalaukime pozityvumo nei iš žiniasklaidos, nei iš valdžios, o pirmiausia iš savęs pačių ir iš aplinkinių.
Aidas Petrošius. Malonu, kad ir Jūsų vadovaujama Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacija suburia žmones, norinčius aktyviai dalyvauti įvairiose edukacinėse veiklose. Tai kartu yra ir būdas stiprinti pilietiškumo jausmą. Pilietiškumas įmanomas tik per asmeninį ryšį, per tarpusavio bendravimą, per pažvelgimą į akis tam, su kuriuo tavo nuomonė gal ir ne visada sutampa. Nes kai mes pasislepiame už interneto sienų, kai su pasauliu bendraujame tik per socialinius tinklus – labai lengvai pasiduodame neigiamoms emocijoms, imame piktintis, kitus laikyti neišmanėliais. Taip pilietiškumo neišsiugdysime.
