Į Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociaciją (VPŽA) atėjau 2022-aisiais, taigi jau virš keturių metų, kai čia darbuojuosi. Mano asociacijos valdybos narės ir sekretorės pareigos skiriamos rinkiminiu keliu. 2022 m. esu išrinkta į šias pareigas. 2026 metų balandžio mėnesį buvau išrinkta dar vienai ketverių metų kadencijai. Taigi darbuosiuosi iki 2030 metų.
Paprastai žmonėms sekretorės pareigos asocijuojasi su dokumentacijos tvarkymu, raštvedyba, kanceliarija. Na, sekretorė tradiciškai dar laikoma įstaigos „vizitine kortele“, į kurią pirmiausia kreipiasi klientai. Bet šis apibūdinimas mano darbui tinka tik iš dalies. Jau prieš imdamasi šių pareigų žinojau, kad vien dokumentacija jos neapsiribos – daugiau ar mažiau teks prisiliesti prie visų asociacijos atliekamų darbų. Dabar net negalėčiau pasakyti, kurie iš jų svarbiausi – daug kas šiandien aktualu ir neatidėliotina.
Imkime kad ir asociacijos įgyvendinamus projektus. Jie mums itin svarbūs: esame nepelno organizacija, iš nario mokesčio neišgyvenanti, tad priversta ieškoti papildomų lėšų šaltinio. Pirmasis projektas, prie kurio man teko smarkokai pasidarbuoti, buvo susijęs su asociacijos narių kompetencijos tobulinimu, teikiant socialines bei kitokias paslaugas savo nariams ir plėtojant savanorišką savipagalbos veiklą. Tiksliau kalbant, tapau socialinės pagalbos koordinatore. Mat šio projekto rėmuose mūsų asociacija ėmėsi socialinių paslaugų teikimo. Šį darbą pratęsėme bendradarbiaudami su socialinio verslo įmonę VšĮ „Patirties įdarbinimas“, kuri teikia licencijuotas socialinės globos paslaugas asmens namuose. Šioje įmonėje dirbu paslaugų koordinatore, pati esu diplomuota individualios priežiūros darbuotoja. Beje, į tokių paslaugų teikimą esu įsitraukusi dar nuo mokyklos 10 klasės… Į paslaugų teikimą stengiamės įtraukti norinčius šį darbą dirbti VPŽA narius, taip suteikdami galimybę papildomai prie pensijos užsidirbti. Juk senjorai, iki šiol neatlygintinai padėję savo kaimynams ar giminaičiams, dabar gali būti oficialiai įdarbinti ir už šį darbą gauti atlyginimą. Tokių žmonių atsirado, tiesa, kol kas nedaug ir tenka įdarbinti žmones „iš šalies“, ne VPŽA narius. Ši veikla tampriai susijusi su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri mus yra įrašiusi į socialinės pagalbos teikėjų sąrašą, ir kai tik atsiranda asmuo, kuriam reikia padėti, kreipiamasi į mus. Gaila, tačiau padėti ne visada išgalime: labai stinga žmonių, kurie galėtų tą darbą dirbti. Ligonio globa – labai nelengvas dalykas: dalis mūsų globotinių yra gulintys, juos reikia kilnoti, maitinti, prausti, o tai – ne kiekvieno žmogaus jėgoms. Individualios priežiūros darbuotojų ieškome nuolat; laimei, mums padeda Vilniaus verslo ir svetingumo profesinės karjeros centras, rengiantis šios srities specialistus. Kiekvienam asmeniui skiriamų paslaugų poreikis skiriasi, pagal suteiktų paslaugų kiekį ir trukmę savivaldybė mūsų darbuotojams ir apmoka. Savivaldybei visai nesvarbu, kiek mes turėsime socialinę pagalbą galinčių teikti asmenų. Jos reikalas – pasirašyti sutartį su žmogumi, mus pasirinkusiu kaip socialinių paslaugų teikėją. O surasti darbuotojus – jau mūsų pačių pareiga, tikrai sunki ir atsakinga. Nesiplečiam, bet stengiamės visokeriopai palaikyti jau įdarbintas moteris. Panašių paslaugų poreikis Vilniuje yra labai didelis; mūsų globojami ligoniai gyvena įvairiose sostinės vietose – Žirmūnuose, Antakalnyje, Šeškinėje. Darbą stengiamės rikiuoti taip, kad mūsų socialiniams darbuotojams netektų bėgioti iš vieno tolimo miesto rajono į kitą, dar tolimesnį. Važinėti visuomeniniu transportu, ypač žiemą, gana sudėtinga, o juk paprastai tenka prižiūrėti ne vieną globotinį. Atsižvelgiame ir į tai, kiek valandų per dieną žmogus pageidauja dirbti: vos po kelias valandas ar ilgiau. Štai viena Salininkuose gyvenanti mūsų narė globoja tik vieną senutę ir savo veiklą apriboja tik keliomis valandomis: jai to užtenka. Žinoma, išskirtiniais atvejais mūsų prašoma paslaugų, įkainojamų ir komerciniais įkainiais, žymiai didesniais negu įprastai nustatytieji. Paprastai taip būna, kai žmonės neturi kitos išeities – staigiai suserga šeimos narys ir jo tiesiog nėra kam prižiūrėti.
Pasikartosiu – labai nelengva rasti norinčių (ir galinčių) tokį darbą dirbti žmonių. Be to, kartais tenka ir nutraukti sutartis su neatsakingai dirbančiais darbuotojais. Na, o mano, socialinės priežiūros koordinatorės, darbas yra tiesiog nenutrūkstamas: niekad nežinai, kada sulauksi prašymo padėti. Pagalbos kartais kreipiasi ir mūsų asociacijos nariai, sakantys besijaučią saugiau, kai žino, jog prireikus atsirastų kam padėti.
Esame bandę steigti ir dienos centrą, teikiantį socialines paslaugas. Buvome jau ir patalpas jam suradę, tačiau kelią pastojo biurokratinės kliūtys. Pagal nustatytus reikalavimus dienos centre turi būti skirta atskira erdvė valgymui, įrengtas nustatytas tualetų skaičius, vidaus durys turi turėti specialias spyneles ir pan. O jeigu nuomojamas namas dviaukštis, jame turi būti liftas. Tokių patalpų išsinuomoti praktiškai neįmanoma, o jokios pagalbos iš savivaldybės institucijų šiuo klausimu negauname. Aišku, šios idėjos neatsisakėme, bet…
Na, o kalbant apie kitus nuveiktus darbus, norėčiau paminėti, jog kurį laiką mūsų senjorai buvo mokomi naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, o tie, kurie jau jas buvo šiek tiek įvaldę, pagilino savo žinias. Ypač nusisekusiu galėčiau laikyti ir mūsų įgyvendintą projektą „Tvari vyresnio amžiaus žmonių bendruomenė – stiprios visuomenės dalis“. Projektas tęstinis, truko dvejus metus, toliau tęsiama ir 2026 metais. Projektas apima net dvylika skirtingų veiklų. Tai ir psichologinės paskaitos (pavyzdžiui, apie vyresnio amžiaus žmonių savivertės ir orumo didinimą), ir patarimai juridiniais klausimais, ir pokalbiai apie senjorų išvaizdą bei stilių, mados pritaikymą savojo amžiaus tarpsniui, ir pan. Pasitelkę mus šefuojančius Vilniaus verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro specialistus, kviečiame senjorus nemokamai pasinaudoti kosmetologų, masažistų, manikiūrininkų paslaugomis. Šio projekto rėmuose trys kartus metuose organizuojame festivalį „Skambėk, skambėk, senjorų daina“, taip pat visiems labai patikusias Miško maudynes, susijusias su išvykomis į gamtą, sveikuolišku maitinimu, paskaitomis apie sveiką gyvenimo būdą ir kitus panašius dalykus.
Man teko ir tenka koordinuoti asociacijos įgyvendinamus projektus. Tai reiškia – susirasti ir prisikviesti lektorius, pasirūpinti kompiuterine ir filmavimo technika, organizuoti transportą nuvykti į atitinkamas vietas, tarkim, į Miško maudynes, pasirūpinti projekto dalyvių maitinimu, ir apskritai – išspręsti daugybę organizacinių reikalų. Tenka dirbti neskaičiuojant paros valandų, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Žinoma, būtų gerai, jeigu asociacijoje netruktų iniciatyvių narių, galinčių padėti mums tuos projektus įgyvendinti, bet realybė yra tokia, kad nemaža dalis senjorų laukia visko gatavo. Kartais net sau kėdės per vakaronę atsinešti nesivargina, užtat paniurzgėti linkę: tai tas dalykas nepatinka, tai anas. Tokiems atvirai sakau: gerbkime vieni kitų darbą, net jei jo kartais ir nepavyksta atlikti tobulai. Visi juk stengiamės, kad renginiai nusisektų, kad visiems būtų įdomu ir smagu. Nesakau, kad nesama dėkingų žmonių, tariančių nuoširdų ačiū renginių organizatoriams ir pasiteiraujančių, kada kas nors vėl įvyks, tačiau anaiptol ne visi tokie…
Apskritai darbas šioje organizacijoje man buvo ir yra didelė gyvenimo mokykla. Ką reiškia veiklos bendruomenės labui koordinavimas, iki atėjimo į asociaciją nebuvau patyrusi. Man, iš profesijos istorikei, teko darbuotis ir Ypatingajame archyve, ir lietuvių – vengrų statybinėje organizacijoje personalo skyriaus vadove, ir lenkų įsteigtoje įmonėje „Provident“. Tačiau visi šie darbai neturėjo nieko bendra su tuo, ką teko ir tenka daryti dabar. Pradėjus dirbti Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociacijoje, daug ko teko mokytis iš naujo. Laimei, ankstesnėse darbovietėse buvo išeiti tikri „gyvenimo universitetai“, tad jokios naujovės manęs jau nebegąsdino. Po truputį įsitraukusi, pajutau, kad darbas čia man visai prie širdies. Juk yra įvairiapusis, nerutininis, nemonotoniškas, atvirkščiai – kiekviena diena dovanoja ką nors nauja. Turi idėjų ir minčių – pirmyn, realizuok! Aišku, darbas čia – savotiškas nenutrūkstantis procesas; tai ne tas darbas, kurį gali užmiršti, užrakinęs kabineto duris. Čia nėra valandinių grafikų, negalima pritaikyti ir kitose šalyse esančių veiklos modelių. Užsienyje – kita sistema, kitos darbo su pagyvenusiais žmonėmis tradicijos, paremtos ilgamete praktika. Pas mus, deja, dar pernelyg daug apribojimų ir rėmų, į kuriuos esame spraudžiami.
Na, o mano hobis – medžioklė. Medžiotojų ir žvejų draugijos nare esu nuo 2005-ųjų; joje atsidūriau savo šunų dėka. Mūsų šeima ilgą laiką laikė ilgaplaukius rusų kurtus – lapių ir zuikių medžiotojus. Aš ir mano pusbrolis turėjome savo medžioklės plotus Širvintų ir Rokiškio rajonuose, taigi baigėme specialius kursus, įsigijome medžioklinius šautuvus ir tapome medžiotojais. Nors aš jokiam medžiotojų būreliui nepriklausau, galėčiau už tam tikrą mokestį medžioti bet kokio būrelio plotuose. Bet šaudyti žvėrių dabar manęs netraukia, kur kas smagiau tiesiog pabūti gamtoje ir pajausti aplink tvyrančią ramybę.
Esu baigusi medžioklinių šunų dresūros kursus, kurie vyko Sankt Peterburge, su savo augintiniais dalyvavusi ne vienoje šalyje vykusiose šunų parodose. Apie savo mylimus rusų kurtus galėčiau pasakoti ilgai. Mano augintiniai galėdavo išvystyti labai didelį greitį – net iki 80 km per valandą. Jiems būdavo labai svarbu kasdien po dvi – tris valandas pabėgioti. Išeinu, būdavo, su kurtu pasivaikščioti, jį paleidžiu, jis apibėga didžiausią ratą, sugrįžta pasižiūrėti, kur aš esu ir vėl nubėga tolyn. Ir taip – dvi-trys valandos, kol jis išsilakstys ir taps ramus. Neišsibėgioję kurtai nukristų nuo kojų, nes nusilptų jų raumenys. Užtat namuose jie ramut ramutėliai, jų buvimo tiesiog nejauti.
Gaila, tačiau dabar abu mano augintiniai jau iškeliavę į „amžinosios medžioklės plotus“. Auginame iš prieglaudos pasiimtą šunytę Belą. Nors ji – ne medžioklinių šunų veislės, džiaugsmo dovanoja daug.
Kalbino Danutė Karlonė
