Jonas Matelis
Taip, šis žodis – vargas – buvo nuolatinis tremties dienų palydovas. Jo jungą kasdien vilko 2128 lietuviai, 1948 metais ištremti į Rusijos Irkutsko srities Zimos gyvenvietę. Tarp jų buvo ir tryliktuosius metus ėjusi Melanija Kibelytė, su tėvais Kazimieru ir Stanislava bei dviem metais vyresniu broliu Zigmantu išvežta iš Šilalės rajono Kaltinėnų miestelio. Mat buvo „buožės vaikas“: tėvai augino avis ir turėjo vilnos karšyklą…
Melanijai ir jos artimiesiems pasisekė išlikti gyviems – 1958-aisiais jie grįžo į Lietuvą. Deja, tokia sėkmė nelydėjo šimtų lietuvių tremtinių, amžiams likusių gulėti svetimoje žemėje. Zimos gyvenvietės kapinės pilnos mūsų tautiečių kapų… Grįždama Melanija atsivežė ir žiupsnelį nuotraukų, įamžinusių tremties laikmečio gyvenimą. Nors pačios jų autorės jau nebėra gyvųjų tarpe, pasklaidykime jas – nebylias, bet tokias iškalbingas vargingojo laikmečio liudininkes…
Zima – gyvenvietė Irkutsko srityje, prie Okos upės. Per ją driekiasi Krasnojarsko – Irkutsko traktas ir eina Transsibiro geležinkelis. Ši vieta mūsų istorijai svarbi kaip viena iš lietuvių tremties vietų Sibire. Į čia 1948 metais ir vėliau buvo atgabenti ištisi ešelonai tremtinių iš jau sovietų pavergtos Lietuvos. Beveik visi jie buvo įdarbinti kirsti miško, tąšyti rąstų, juos gabenti iki upės ir ja plukdyti į aplinkines gyvenvietes, kur veikė medienos apdirbimo kombinatai. Tremtiniai tiesė kelius, kuriais iš miško buvo išvežama mediena, ruošė žaliavą geležinkelio pabėgiams gaminti. Nuo sunkių ir alinančių darbo sąlygų, didžiausių normų, kurias būtinai reikėjo vykdyti, maisto stygiaus žmonės greit prarasdavo sveikatą.
Viena kukli to laikmečio nuotrauka rodo grupelę lietuvaičių tremtinių, sutūpusių nusifotografuoti miško tankmėje. Kitoje užfiksuoti iš darbo grįžtantys tremtiniai… Jau vėliau, kaip matome, kai kurie iš jų buvo šsigiję dviračius – itin branginamą transporto priemonę tais laikais…
