Kostas Tumelis
Ko gero, nei viena meno sritis nekinta taip sparčiai, kaip fotografijos menas, įtakojamas kasdien tobulėjančių technologijų. Mes, vyresnio amžiaus žmonės, savo gyvenime daugiau ar mažiau su fotografija susidūrę, iki šiol mename tuos slėpiningus momentus, kuomet laboratorijose nekantriai laukdavome savojo darbo rezultatų – raudonoje lempos šviesoje pamažėle ryškėjančių būsimos nuotraukos vaizdų. Dievaži, tai būdavo kažkoks užburiantis dalykas, susijęs ir su troškimu išvysti nepriekaištingai užfiksuotus gyvenimo momentus, ir su džiugesiu išvydus gerą kadrą. Tiesa, ne visuomet tas džiugesys užklupdavo, kartais jo vietą užimdavo nusivylimas ir suvokimas, jog ne tą ryškumą fotografuodamas nustatei, ne tokį įamžinamo objekto rakursą ar atstumą pasirinkai ar kitų klaidų pridarei… Juk anų, mūsų jaunystės laikų, fototechnika anaiptol neprilygo šiuolaikinei…
Ne vienas fotografijos mėgėjas prisimena, kokį palengvėjimą pajuto, sulaukęs tokios „progreso technikos“, kaip vadinamoji „muilinė“: su ja galėdavai fotografuoti, nenustatinėdamas jokių ryškumų, išlaikymų ir kitokių parametrų. Dar didesnę nuostabą kėlė atsiradę poliaroidai, akimirksniu dovanodavę fotografijas; madingomis tapusios skaidrės, žiūrimos per tam tikrą aparatūrą. O neužilgo gimė kitas stebuklas – skaitmeninė fotografija ir galimybė nuotraukas perkelti į kompiuterines erdves…
Bet, nepaisant viso šio malonumo, mūsų nostalgija senosioms nuotraukoms išliko. Paimi į rankas dešimtmečius skaičiuojančią fotografiją – ir užplūsta prisiminimai, susiję su joje įamžintų brangių asmenų atvaizdais. Neretai jų veidai jau būna pakankamai išblukę, nuo laiko pageltę, dėmelėmis nusėti – ir imi būgštauti, kad ateis laikas, kai jau nebeįžiūrėsi, kas ten įamžintas…
Norėdami, kad tokių praradimų nebūtų, ir nusprendėme pamokyti savo senjorus, kaip jų išvengti. Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijos įgyvendinamo projekto rėmuose senjorai turėjo galimybę pasimokyti, kaip atgaivinti senus negatyvus ir skaidres, šiuolaikinių technologijų pagalba retušuoti nuotraukas, o svarbiausia – kaip jas išsaugoti savo vaikams ir anūkams, perkeliant į skaitmenines erdves. Taip pamažu gimė mūsų fotosvetainė… Peržvelgę ją, matome, kad fotovaizdais žmonės stengiasi papasakoti apie tai, kas gyvenime jiems buvo ir yra svarbu; ko norėtų, kad visagalis laikas neištrintų iš atminties. Žinoma, tai – tik pradžia, tik kai kurių autorių bandymas prisijaukinti „internetinę pastogę“ savo nuotraukoms. Bet ši pradžia daug žadanti ir rodanti, kad mokytis foto įvaldymo technikos ne vėlu jokiame amžiaus tarpsnyje…
