Eglė Šukytė
Taip, daugeliui mūsų, Vilniaus pagyvenusių žmonių asociacijos narių, apsilankymas istoriniame Grabijolų kaime, esančiame Elektrėnų savivaldybės Kazokiškių seniūnijoje, buvo tikras sugrįžimas į vaikystę. Į tuos laikus, kai visi kaimynai vienas kitą pažinodavo, niekas neatsitverdavo aukščiausiomis tvoromis ir prireikus bet kuriuo metu atskubėdavo padėti. Bendruomeniškumo dvasia, taip vienijusi visus anksčiau, Grabijoluose gyva iki šiol. Jos nesukursi dirbtinai, ji gimsta savaime, metų metus gyvenant vienam šalia kito…
Grabijolų kaimas – ypatingas. Maža tokių vietų, kurios iki šių dienų tebealsuotų tūkstantmete istorija. Čia, kairiajame Neries krante, žmonių gyventa labai seniai, jau neolito laikotarpiu. O pagrindinis senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis siejamas su II – IV amžiumi. Grabijolus juosiančiuose pilkapynuose guli mūsų protėvių pelenai. Kur bekasi, čia visur rasi istorinių žmogaus pėdsakų. Sutikome močiutę, vieną iš seniausių Grabijolų kaimo gyventojų, kurios sodo sklype buvo aptiktas bene X amžiuje gyvenusio žmogaus kapas. Apie mūsų protėvių paliktus pėdsakus savo knygoje minėjo ir grafas Konstantinas Tiškevičius, prieš 170 metų plaukęs Nerimi ir tyrinėjęs Grabijolų kaimo apylinkes.
Grabijolų kaimas – Abiejų Tautų Respublikos istorijos atspindys, akivaizdus tuometinės Lietuvos – Lenkijos valstybės karalienės Bonos valdymo įrodymas. Tai jos sugalvotos Valakų reformos, skirtos žemės ūkiui reformuoti, išdavoje gimė kaimai su rėžine žemės struktūra. Senasis Lietuvos kaimas taip ir atrodė: su viena pagrindine gatve, šalia kurios iš abiejų pusių stūksojo medinės trobos galais į gatvę. Prie gyvenamojo trobesio „prilipdytuose“ tvarteliuose glausdavosi gyvuliai, o ilgi siauri žemės rėžiai turėdavo išmaitinti gausias šeimas. Kaimo gyventojai buvo priklausomi nuo netoliese stūksojusio Zapolinos dvaro, kuriame eidavo lažą.
Senoji Grabijolų kaimo struktūra, sodybų išsidėstymas ir nemažai liaudiškos medinės architektūros elementų atlaikė šimtmečių laiko išbandymus. Istorinio kaimo nepakeitė nei 1940 m. vykęs kaimo gyventojų kėlimas į vienkiemius, nei sovietiniais laikais prievarta vykęs kaimo žmonių varymas į kolūkines gyvenvietes. Užtat dabar galime išvysti šimtmetinį paveldą: archaiškus atvirus gonkelius, kuriuose susėdę, šnekučiuodavosi kaimynai; dvivėres duris, reikalingas tam, kad būtų galima išnešti iš namų karstą; senovinį šulinį, iš kurio anksčiau semdavo vandenį visi grabijoliečiai. Dabar šalia šulinio taip mėgsta fotografuotis turistai. Neatsispyrė šiam norui ir dvi mūsiškės…
Kiek paėję kaimo gatve, išvydome gražią medinę skulptūrą. Joje iškaltos trijų vyrų figūros simbolizuoja šio kaimo pradininkais laikomus brolius Žilinskus, kurie ne tik dirbo žemę, bet ir mokėjo kalvio bei staliaus darbus. Amatininkystė šiame kaime gyvavo visą laiką: žmonės sugebėdavo ir noragą nusikalti, ir audinį išausti, ir kailinius pasiūti. Amatininkai kūrėsi labiau kairėje kaimo pusėje, jų žemės rėželiai buvo kiek platesni už „grynųjų žemdirbių“, ir trobos kiek erdvesnės, vadinamosios dvidalės. Ką gi, sugebantys ne tik žemę dirbti, bet ir kubilą suręsti, roges padirbdinti, įvairius buities reikmenis išdrožti ir pinigėlių papildomai užsikaldavo…
Grabijolų kaime dabar – 25 trobos. Tik 9-iose iš jų nuolat gyvena žmonės, kitos atgyja tik vasarą, kai į kaimą iš miestų suguža buvusių vietinių gyventojų vaikai ir anūkai. Niekas čia jau neaugina jokių gyvulėlių, nebent kokį katiną ar šunelį dar galima išvysti. Maistu aprūpina reguliariai atvykstanti autoparduotuvė. Bet istoriniai pastatai čia rūpestingai prižiūrimi, o laiko paveiktų langinių, gonkelių, durų drožinius stengiamasi atnaujinti. Darželiuose auga mūsų močiučių taip mylėti diemedžiai, rūtos ir jurginai, o senieji vaismedžiai rūpestingai nubalinami… Čia dar tebeošia šakotas klevas, kurio metų niekas tiksliai nežino, ir kabo senasis varpas, kuriuo kažkada skambinta, kokiai bėdai ištikus… Subėgdavo tada visi; o ir dabar, pagalbos prireikus, niekas neatsisakys padėti…
Dabar gi kaimo gyventojai nesibūriuoja, kaip seniau, po senuoju klevu, o gali susėsti po erdvios pavėsinės, iškilusios prie Neries upės, stogu. Taip, Grabijolai įsikūrę šios upės pakrantėje, ir su Nerimi visada buvo glaudžiai susiję. Kažkada čia būta perkėlos ir kelto, o dar anksčiau stovėjo ir medinis tiltas, sudegęs per Pirmąjį pasaulinį karą.
Po šios pavėsinės stogu įsikūrę, ir mes klausėmės gidės pasakojimo apie tai, kaip kažkada šio kaimo gyventojai čia žvejodavo, plukdydavo sielius ir berdavo druską į Nerį – kaip auką upės dvasiai už sėkmingai įveiktą rėvą…
Bet įdomiausia buvo išgirsti apie tuos laikus, kai Nerimi ėjo demarkacinė linija, skyrusi Lietuvą nuo Lenkijos.
Po Vilniaus krašto okupacijos 1920 m., Grabijolų kaimo padėtis tapo ypatinga. Viename Neries krante esanti teritorija ėmė priklausyti Lenkijai, o kitame – Lietuvai. Grabijolai atsidūrė lietuviškoje pusėje, ir čia atsirado Lietuvos pasienio postas. Analogiška Lenkijos pasienio tarnyba įsikūrė kitapus Neries, buvusio dvaro teritorijoje. Lietuvos valdžia visomis išgalėmis stengėsi pasienio teritorijas sulietuvinti: į jas siųsti geros reputacijos valdininkų, steigti lietuviškas mokyklas, puoselėti čia per carizmo laikmetį slopintą lietuvių kalbą. Tų pastangų rezultatus, beje, galima pajusti ir šiandien: net ir vyresni Grabijolų kaimo gyventojai puikiai kalba lietuviškai, o per valstybines šventes trispalvės plevėsuoja kone prie visų namų, o ne tik prie savivaldybių pastatų, kaip kai kuriose buvusių lenkiškų teritorijų gyvenvietėse.
Vaizdai iš viešnagės Grabijolų kaime